Tiltai tarp praeities ir
dabarties
Dalia BLAŽULIONYTĖ
| Fantastiško grožio Nemuno slėnis sovietmečiu virto Kauno mariomis. |
Manoma, kad iki XIII
a. pabaigos abu Kauno apylinkių Nemuno krantai buvo vienodai apgyvendinti:
kairiajame krante gyveno jotvingiai (sūduviai), dešiniajame - lietuviai. Taigi
Kauno marių apylinkės buvo skiriamoji riba tarp vakarų ir rytų baltų. Metų
bėgyje šio krašto istorija kito: kairiajame krante kryžiuočiams išžudžius
jotvingius, neapgyvendintos liko didžiulės girios. Tik XIV a. Nemuno vidurio
pakrantėse ėmė kurtis miestai, miesteliai ir gyvenvietės su pilimis, vėliau
imta apgyvendinti Sūduvą, o Valakų reformos pertvarkytas, gyvenviečių tinklas nepakito
iki pat XX a. vidurio.
Didžiausi pokyčiai įvyko1956
metais, kai pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę ir po 3 metų užtvenkus
Nemuną, jo vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 m ir užliejo 6350 ha teritoriją. Į
aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai, iškirsti slėnyje augę
miškeliai ir sodai, žemėmis užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės,
iškasti ar žemėmis užpilti durpynai. Iš būsimo marių dugno buvo iškelta 721
sodyba.
Dėl šių pokyčių susiformavo
unikalus Kauno marių tvenkinio kraštovaizdžio kompleksas, kuriam išsaugoti 1992 m. įsteigtas Kauno
marių regioninis parkas. 1997 metais įkurta regioninio parko direkcija, kuri
siekia išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, atkurti sunaikintus ir
pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus ir vykdyti tyrimus ir
stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose
srityse.
Dešimties metų regioninio
parko direkcijos darbus nematerialaus kultūros paveldo apsaugos srityje
apibendrino renginys, dar kartą visuomenei priminęs 50 metų senumo įvykius,
vieniems keliančius graudžius prisiminimus, o kitiems, kaip juokavo renginyje
dalyvavęs rašytojas Stanislovas Abromavičius, sukūrusius naujas darbo vietas.
(...)
Samylų kultūros centro folkloro
ansamblis „Senolės“ ir pradėjo renginį daina „O kad būt tiltelis per Nemunėlį“.
Visos ansamblietės yra išsikėlę „iš marių dugno“, ir vis dar džiugina iš ten
parsineštomis dainomis. Viena jų - Anastazija Kučinskienė prisiminė: „Kaip
vaikai buvom tai mes su piemenim susipykdavom: „Zanemunčik, kam suėdei žalią
muilą“ - būdavo jie rėkia ir mes taip rėkiam. Mes būdavo pasišnekam su
kaimynais, ar kas numirė, ar kas pasisakom, ar kur vakarėlis sužinom, tai mes
aštragiečiam pranešam, tai aštragiečiai mumi praneša, tai Rumškių miesteliui
praneš. Pievelės buvo tik an kalno, labai aukštas kalnas buvo, pušys - kad
būdavo jie šoka, graina, o mes girdim... Susidainuodavom...“. A.
Kučinskienė gimusi šilėnų kaime, kurio jau neberasime žemėlapiuose, kaip ir
kitų po Kauno marių užliejimo 1961 metų įsaku panaikintų 18 gyvenamųjų
vietovių. šiandien čia tyvuliuoja Kauno marios,
atitolinusios du Nemuno krantus - taigi nesusišauksi, nesusidainuosi.
Simboliška, tačiau šiandien būtent Kauno hidroelektrinė ir yra tas tiltas, kuriuo
į kitą Nemuno krantą atvyko rumšiškiečiai ir Pravieniškių dainininkai.
Simboliška ir tai, jog
giliai Kauno marių dugne yra dar vienas tiltas, kurį pamena visi užlietojo
Nemuno slėnio gyventojai (2,5
km nuo senųjų Rumšiškių buvo Aštrago kaimas, ties kuriuo
buvo pati garsiausia ir pavojingiausia Nemuno rėva - Velnio tiltas (1 km ilgio). Anot legendų, jis
buvo statomas Dvareliškių dvaro panaitei, kuri savo jungtuves norėjusi
pašventinti Rumšiškių bažnyčioje. Vienas pasakojimų apie Velnio tiltą taip sudėtas:
„Vieną subatos vakarą,
vakarojant merginai, atėjo pas ją koks gražus ponaitis ir sako:
- Ženykimės.
Mergina suprato, kad tas
ponaitis yra velnias, ir ėmė jam uždavinėti darbus. Pirmiausia sako:
- Nupink raištes iš
miežpelių.
Tuoj velnias atnešė nupintas
iš miežpelių raištes. Ir vėl sako:
- Ženykimės.
Tada mergina sako:
- Išrink iš žemės gorčių
aguonų.
Velnias tuoj išrinko
aguonas ir atnešė merginai. Ir vėl vadina ženytis.
Tada ji sako:
- Padaryk per Nemuną
tiltą.
Tuoj velnias ėmė statyti
tiltą. Subėgo daug velnių, ėmė nešioti akmenis, versti į Nemuną. Jau tiltas
buvo pastatytas, tereikėjo vieno akmens. Tik gaidys: Kakarykūūū. Velnias
pabėgo, viską palikęs.“
Ir nors tiltui trūko vieno
akmens, sakoma, kad į kitą Nemuno pusę juo buvo galima pereiti nesušlapus kojų.
Dar lengviau žiemą, užšalus Nemunui, iki Rumšiškių bažnyčios šilėniškiams
telikdavo 2 kilometrai,
kai tuo tarpu iki Kampiškių bažnyčios - 5-eri. O ir valtis turėjo beveik
kiekvienoje sodyboje, nuolat į kitą krantą perkeldavo ir keltas.
http://zpasaulis.lt/index.php?id=671
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą