V Kauno fortas – Kauno tvirtovės dalis pietvakarinėje miesto dalyje, Zuikinėje, greta Kauno marių, Sėmenos upelio viršutinėje terasoje. Šiaurinėje pusėje fortą juosia Vaišvydavos gatvė, pietrytinėje – Alksnių gatvė. Fortas šiuo metu yra Kauno marių regioninio parko teritorijoje. Kultūros vertybių registre – nuo 2002 m., unikalus kodas – 26353.[1]
Penkiakampės asimetriškos formos plytų mūro fortas, orientuotas į pietus, pastatytas 1882 m.– 1889 m. ir užima 9,04 ha plotą. Turi kazematinę dalį, šonines poternas, kaponierius, kontreskarpinę sieną, glasį. Fortas dviem sparnais apjuosia natūralią rėvą. Fortas apsuptas gynybiniu grioviu. Forte buvo įrengtos kareivinės, parako sandėliai, slėptuvės.
Fortas pastatytas pagal tipinį carinės Rusijos fortų planą, sudarytą 1879 m. V fortas – viena sudėtingiausių šio tipinio plano realizacijų, nes buvo atsižvelgta į vietovės reljefo ypatybes. Integruojant objektą į sudėtingą kalvotą reljefą, forte įrengta ir sudėtinga drenažo sistema, papildomi kazematai. Fortas sujungtas su keturiems pabūklams skirta baterija,
į forto vidų patekti buvo galima tiltu iš šiaurės vakarų pusės.
Kareivines sudarė 9 gyvenamieji kazematai, karininkų ir forto komendanto
centrinis kazematas, kairiajame flange išdėstytos maisto sandėlių,
buities patalpos. Kareivinės nebuvo tipiškos savo kazematų konstrukcija
ir išdėstymu: dešiniajame sparne įrengtas šaudmenų sandėlis, kurio
vidinė poterna veda į žemesnio pylimo poziciją, įėjimas į kaponieriaus
poterną, slėptuvė su sandėliu, kurios konstrukciją galima rasti tik
šiame forte, ir mažoji prieššturminių pabūklų slėptuvė. Kairiajame
sparne išsidėstę du įėjimai į puskaponierius, tokia pat slėptuvė su
sandėliu, šaudmenų sandėlis ir prieššturminės patrankos
slėptuvė. Forte yra du kaponieriai, du puskaponieriai ir du
artileriniai kazematai užnugario kampuose. Forto griovys apjuostas
kontreskarpine siena, išskyrus užnugarį, kurio kairiajame sparne, po į
fortą vedančiu tiltu, pastatyta eskarpinė siena su šaudymo angomis. Forto griovyje buvo įrengtos Oščevskio-Krugliko gynybinės grotos (решетка Ощевского-Круглика), kurios neišliko iki šių dienų.
Istorija
1908
m. fortas iš dalies modernizuotas – buvo išbetonuotas tik kaponierius
ir vienas šaudmenų sandėlys. Pradėtos modernizacijos tikslas buvo forto
sustiprinimas papildomu betono sluoksniu ir kai kurių konstrukcinių
elementų perstatymas. Pirmojo pasaulinio karo metu, Vokietijos kariuomenei sėkmingai šturmuojant Kauno tvirtovę, 1915 m. rugpjūčio 4
d. fortas buvo apleistas. Nors fortas ir dalyvavo Kauno tvirtovės
gynyboje, tačiau nuo tiesioginės priešų artilerijos nenukentėjo: kai
kurie kazematai sugriauti besitraukiantiems tvirtovės gynėjams
susprogdinus šaudmenų likučius. Tarpukaryje forte veikė Lietuvos kariuomenės ginklų dirbtuvės.
Būklė
Forto aplinka – vertinga gamtiniu požiūriu vieta, greta Kauno marių,
Sėmenos upelio. Didesnė forto teritorija tankiai apaugusi medžiais ir
krūmais. Želdiniai ant pastatų, pylimų, grioviuose, niveliuoja forto
specifinį reljefą.
Dėl šios priežasties tvirtovės objektas aplinkoje neišsiskiria,
susilieja su upelio slėnio šlaitų ir medžių bei krūmų masyvu. Dauguma
forto pastatų skendi po medžių ir krūmų šydu. Net iš paukščio skrydžio
sunkiai suvokiama forto konfigūracija. Teritorijos rytinėje ir
vakarinėje pusėje išlikusios senų topolių eilės. Kareivinių pastato
autentiškas fasadas sudarkytas įrengtų garažų su plačiomis angomis
transporto mašinoms, aplinkui stūkso sovietinės kariuomenės –
priešlėktuvinės gynybos pulko techninio diviziono – palikimas: betoninės
plokštės, betonu grįsti keliai, platformos, įvairios paskirties
pastatai, užlyginta dalis griovių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą