Salonų kultūra tarpukario Kaune

SALONŲ KULTŪROS RAIŠKA TARPUKARIO KAUNO
KULTŪRINĖJE TERPĖJE

VDU MF MK Kristinos Endriukaitytės magistro darbas
http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100608_105221-74090/DS.005.0.01.ETD

Trumpos ištraukos:
(...)

 Atskiro ir išsamaus tyrinėjimo verta salonų kultūra,
egzistavusi lietuvių diplomatijos tarpe. Tačiau šiame darbe politinis salono lygmuo nėra
nagrinėjamas, kadangi šiam tikslui yra būtina išsami specializuotos, papildomos literatūros ir
šaltinių analizė. Taigi, šiame darbe siekiama atskleisti kūrybiškumo, intelektinės veiklos,
meno raišos tendencijas tarpukario Kauno inteligentų tarpe, bei išaiškinti tokio kultūrinio
konteksto sąsajas su salonų kultūros reiškiniu.

(...)

 Žmuidzinavičių šeimos tradicijos leidžia kalbėti apie tai, jog laikinosios sostinės
miestiškoje atmosferoje inteligentija palaikė ne tik kaimo kultūrą, kaip lietuviškumo simbolį,
bet ir aristokratiškojo paveldo fragmentus. Šalia to, dailininko salone apčiuopiama miestietiška elgsena: „Salono dalyje, už suveriamų durų, valgomajame būdavo pietaujama ir
pusryčiaujama. Jei ateidavo daugiau žmonių, ir dabar esantis apvalusis stalas, būdavo
išdidinamas. Pietaujant stalas visada patiestas balta staltiese. Senelė turėjo nusipirkusi labai
gražų, puošnų servizą88“

(...)

 Salonų kultūros tradicijose būtent žmogus, jo asmenybės bruožai, yra tai, kas
apsprendžia konkretaus salono savitumus, dalyvių kontingentą. Bendras darbas kūryboje
neatsiejamai persipynė ir asmeniniame tarpukario inteligentų bendravime, todėl išskirtinis
A.Galaunienės – operos solistės – namų salono (A. ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2)
bruožas buvo muzika. Čia buvo atliekamos operų arijos: pačios salono šeimininkės, jos
mokinių, apsilankiusių svečių90“. Muzikos menas įtakojo ir A. Galaunienės salono svečių
kontingentą: yra žinomas operos solistų Veronikos Podėnaitės, Marijonos Rakauskaitės,
Antano Sodeikos, kompozitoriaus J. Tallet-Kelpšos dalyvavimas. Be muzikų taip pat
lankydavosi rašytojai Faustas Kirša, J. Keliuotis91. Taigi Galaunių namai tarpukariu buvo
salonų kultūros židinys ir kaip intelektualinės veiklos erdvė, ir kaip inteligentiško, asmeninio
bendravimo vieta. P. Galaunės veikla lėmė, jog čia organizuoti „XXVII knygos mėgėjų“
susitikimai, tuo tarpu A. Galaunienė progai pasitaikius sukviesdavo bendraminčius, meno
pasaulio žmones kūrybiškai, bičiuliškai bendrauti.

(...) ...tarpukario Kauno salonų kultūra tampa specifinis žiūros kampas, per kurį
galima naujai pamatyti laikmečio visuomenės kultūrą, gyvenseną, estetinius, meninius ir
istorinius procesus. Salono apibrėžtis tampa galimybe lyginti lietuviškos kultūros procesus,
vykusius tarpukariu, su XX a. pirmosios pusės Europos kultūrinio gyvenimo niuansais.

 (...)

 Šaltiniai, atskleidžiantys tarpukario Kauno salonų esmę, yra laikotarpio intelektualų,
salono dalyvių atsiminimai, jų įspūdžiai apie laikotarpį, laikinąją sostinę kaip miestą. Tyrimo
objektu laikoma nematerialioji salono kultūra, t. y. pats bendravimas, susibūrimo tikslai,
inteligentijos susirinkimų tradicija, ir tai, kaip ji praturtino tarpukario Kauno atmosferą.

(...)

Nepaisant negatyvių istorijos aspektų, laikinoji sostinė – tai nepriklausomybės, tautos ir
valstybės savigarbos laikotarpis. Tai įtakojo amžininkų, ir net vėlesnių kartų, tam tikro miesto vaizdinio susikūrimą.

 ir t.t.

 http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100608_105221-74090/DS.005.0.01.ETD

 

B.Sruoga. Dobilėlis penkialapis. Spektaklis apie tarpukario gyvenimą

B. Sruogos satyrinėje komedijoje “Dobilėlis penkialapis” veiksmas vyksta provincijos miestelyje, tarpukario Lietuvoje. Inteligentų klubo skaitykloje tuoj prasidės viengungių brolelių draugijos posėdis, kuriame bus svarstomas labai svarbus ir aktualus klausimas – norint subalansuoti biudžetą, viengungius ketinama apkrauti sunkia mokesčių našta. Ką daryti? Kaip gelbėtis?

Tarpukaris - Lietuvos kariuomenė (1)

Tarpukario kultūra. Apie Wolf'ą - Engelman'ą

Apie I.B.Volfą - Kauno pirklį

Istorija

Alaus daryklai „Volfas Engelman” pradžią davė 1853 m. Kaunas pirklio I. B. Volfo pastatytas garinis alaus bei salyklo fabrikas, kuriame buvo pradėtas virti „Volfo alus“. Pirmaisiais darbo mėnesiais gaminta tik po keletą kibirų „Volfo alaus“ per dieną, tačiau tuomet tai buvo naujos kokybės ir stiprumo bavariškas alus. Fabriko savininkas Iseras Beras Volfas kartu su kita tuo metu pakankamai žinoma Kauno asmenybe Abeliu Solomonovičiumi Soloveičiku XIX a. paskutiniame dešimtmetyje įsigijo konkurento Ferdinando Engelmano alaus daryklą ir jos pagrindu įsteigė „Garu varomą alaus bravorą ir salyklo fabriką „Engelman“.
1927 m. I. B. Volfo alaus daryklos ir akcinės bendrovės „Engelman“ savininkai nusprendė abi gamyklas sujungti ir taip sumažinti gamybos sąnaudas. Rašytiniuose šaltiniuose galima aptikti keletą susijungusios bendrovės pavadinimų variantų: „I. B. Volfas-Engelman“, „J. B. Volfas-Engelman“, „J. B. Volfas-Engelmann“, bet oficialus, finansų ministro patvirtintas pavadinimas buvo „Sujungtų alaus daryklų, salyklo fabrikų ir vaisvandenių dirbtuvių „I. B. Volfas-Engelman“ akcinė bendrovė“. Tuo metu bendrovės alaus pardavimai sudarė apie 40 proc. visų alaus pardavimų Lietuvoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo jį eksportavo į Gardiną, Baltstogę, Suvalkus bei Lomžą.
1930 m. „I. B. Volfas-Engelman“ pardavė apie 3,4 mln. litrų produkcijos - trečdalį viso tuo metu Lietuvoje gaminto alaus. Lietuvos pramonės ir prekybos įmonių reklamai svarbios buvo Žemės ūkio ir pramonės parodos. Už aukštos kokybės produkciją ši bendrovė buvo apdovanota įvairiais aukso ir sidabro medaliais.
1940 m. bendrovė „I. B. Volfas-Engelman“ buvo nacionalizuota. Bendrovę imta vadinti „Buv. I.B.Volfo-Engelman alaus darykla“, o nuo 1941 m. įmonės dokumentuose jau randamas pavadinimas „Raudonoji pašvaistė“. 1941–1944 m. „Raudonoji pašvaistė“ buvo pervadintas „Perkūnu“.
1959 m. „Volfas Engelman“, iki tol buvusios mažos bendrovės, ir „Raudonosios pašvaistės“ pagrindu įsteigtas Kauno alaus ir bealkoholių gėrimų kombinatas. 1967 m. kombinatas pavadintas „Ragučio” vardu.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šiam bravorui suteiktas Kauno valstybinės alaus daryklos statusas. 1992 m. nuo įmonės atskirta antroji gamykla, pavadinta „Žalsvyčiu“. 1993–1994 m. alaus darykla 40 proc. savo produkcijos parduodavo Kaune.
1997 m. pradžioje 51 proc. bravoro akcijų įsigijo Čekijos alaus kompanija „Pilzner Urquell“. Naujieji šeimininkai nusprendė visą dėmesį skirti alaus gamybai ir kokybei, todėl kitokių gėrimų gamybos buvo atsisakyta. Vien gamybai modernizuoti čekų aludariai skyrė apie 10 mln. litų. Svarbiausios investicijos buvo nukreiptos į gamybos modernizavimą, gamybinių pajėgumų išplėtimą bei produkcijos kokybės gerinimą.
1999 m. čekai turimas bravoro akcijas pardavė Suomijos bendrovei „Olvi Plc.“. Šiuo metu „Olvi“ priklauso 99,57 proc. AB „Volfas Engelman“ akcijų.
2011 m. balandžio 12 d. susigrąžino savo tikrąjį istorinį vardą „Volfas Engelman“^[1].

http://www.istorikas.lt/skiltis/testas/10

LIETUVOS VALSTYBĖS PAGRINDŲ SUKŪRIMAS

A.Voldemaro vyriausybė (1918 m. pab.) dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis: reikėjo perimti krašto valdymą, išlydėti vokiečių kariuomenę iš Lietuvos, trūko patyrusių žmonių kraštui valdyti, politinės partijos ne visada veikė sutartinai, reikėjo užmegzti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, valstybės kūrimui stigo pinigų. Artėjant RA paaiškėjo, kad vyriausybei neturi net ginkluotųjų pajėgų.

M.Sleževičiaus vyriausybė (dirbo iki 1919 pab.) kritišku momentu organizavo krašto gynimą: paskelbė mobilizaciją, įsteigė karo mokyklą supirkinėjo ginklus iš vokiečių ir kitų valstybių.

M.Šleževičius (1882-1939) — visuomenės ir valstybės veikėjas. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime (1905 m.), įkūrė Socialistų liaudininkų demokratų partiją (1918-22 m.), buvo jos pirmininku. 1918 m. pab. Kritiniu momentu ėmė vadovauti vyriausybei, daug nuveikė organizuojant Lietuvos kariuomenę. Nuo 1926 m. gegužės vėl tapo vyriausybės vadovu, buvo užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Jo vadovaujama delegacija su SSRS pasirašė 1926 m. nepuolimo sutartį.  Po perversmo atsistatydino ir dirbo teisininko darbą.

1919 m. balandžio 4 d. pakeista Lietuvos laikinoji konstitucija ir įvesta prezidento pareigybė. Pirmuoju prezidentu Valstybės Taryba išrinko A.Smetoną.

1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas. Jo pirmininkas, krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis ėjo ir šalies prezidento pareigas. Buvo paskelbta nauja Laikinoji konstitucija: valstybės prezidentą renka Steigiamasis Seimas (birželio mėn.).

Mažasis seimas buvo sudarytas lenkams sulaužius Suvalkų sutartį. Į jį įėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas ir šeši seimo atstovai.

Steigiamojo Seimo veikla:

Žemės reformos įstatymas (1922 m. vasario mėn.). Ypač daug prie reformos rengimo ir vykdymo prisidėjo Žemės ūkio ministras M.Krupavičius:

·       Į žemės fondą nusavintos rusų kolonistų, bermonto būriuose ir lenkų kariuomenėje tarnavusių asmenų žemės; valdos viršijančios 80 ha buvo nacionalizuotos mokant nedideles kompensacijas.

·       Žemės fondas išdalytas bežemiams ir mažažemiams, skiriant po 8-20 ha.

·       Kariai ir savanoriai žemės gavo nemokamai, kiti turėjo per 36 m. sumokėti išperkamuosius mokesčius.

Reikšmė: pakirto nelietuviškos dvarininkijos ekonominius pagrindus, išugdė naują vidutinių valstiečių sluoksnį. Vyko kaimų skirstymas į vienkiemius, pereita prie smulkaus kapitalistinio ūkio. Spartėjo agrarinių santykių raida, žemės ūkis greitai priartėjo prie Vakarų Europos rinkos.

Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.)

·       Lietuva paskelbta nepriklausoma demokratine respublika.

·       Suvereni valstybės valdžia priklauso tautai.

·       Valdžią vykdo Seimas, vyriausybė, teismai.

·       Įtvirtintas parlamentinis valdymas: Seimas renka prezidentą, leidžia įstatymus, kontroliuoja vyriausybę, tvirtina biudžetą. Renkamas 3 m. proporcine rinkimų sistema.

·       Prezidentas turi teisę paleisti seimą, parinkti ministrą pirmininką ir tvirtinti jo sudarytą ministrų kabinetą; ginkluotųjų pajėgų viršininkas. renkamas 3 m. slaptu balsavimu ir absoliučia balsų dauguma.

·       Daug laisvių bažnyčiai: privalomas tikybos mokymas, nevaržoma religinių organizacijų veikla.

·       Nustatytos valstybinės vėliavos spalvos ir herbas.

·       Valstybinė kalba – lietuvių.

·       Garantuotos piliečių ir tautinių mažumų teisės ir laisvės.

Pinigų reforma: (1922 m. spalio 1 d.). Į apyvartą įvesta nauja auksu padengta valiuta – litas, tapusi viena tvirčiausių valiutų pasaulyje (10 Lt prilygo 1 JAV doleriui).

Tarptautinis pripažinimas (1918-1922 m.)

·       Vokietija (1918 m.kovo 23 d.)

·       Sovietų Rusija (1920 liepos 10 d.)

·       Latvija ir Estija – de  jure;  Lietuva priimta į Tautų sąjungą (1921 m.)

·       JAV, Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija – de jure (1922 m.)

Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935 m.) – Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Šveicarijoje, Škotijoje. Suartėjo su Rusijos bolševikais. Po 1917 m. Vasario revoliucijos atvyko į Rusiją, dalyvavo Spalio perversme. 1918 m. atvyko į Lietuvą, tapo Lietuvos laikinosios revoliucinės vyriausybės vadovu, paskelbė Lietuvos Tarybų Respubliką , kūrė tarybų valdžią. Lietuvos kariuomenei išvijus Raudonąją armiją (1919 m. rudenį) išvyko į Maskvą, dirbo Kominterne.

L.Želigovskis (1867-1947 m.) — Lenkijos valstybės karo veikėjas, generolas, tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1918-19 m. vadovavo susikūrusios Lenkijos kariniams daliniams. 1920 10 09 užėmė Vilniaus kraštą ir iki 1922 m. buvo vadinamosios Vidurio Lietuvos kariuomenės vadas, faktinis krašto vadovas.

Juzefas Pilsudskis (1867-1935 m.)— vadovavo lenkų legionams, kovojusiems su Rusija Pirmajame Pasauliniame kare. Siekė atkurti istorinę Lenkiją, kurioje Lietuva, Gudija ir Ukraina turėtų autonomiją. Dėl to kilo Lenkijos—Lietuvos konfliktas ir 1920 m. karas su Sovietų Rusija. Jo iniciatyva iš Lietuvos buvo atplėšta rytinė jos dalis ir sostinė Vilnius. 1926 m. tapo Lenkijos diktatoriumi, įvedė autoritarinį (sanacinį) režimą, ribojo seimo teises.

Kauno fortai - Įgulos bažnyčia.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia

http://www.arzinai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2279&catid=72&Itemid=648&lang=lt

Kitos reikšmės – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

Koordinatės:54°53′49″N 23°55′16″E (ž.)

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia
Vyskupija	Kauno
Dekanatas	Kauno I
Savivaldybė	Kauno miestas
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	Nepriklausomybės a. 14
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta	1895 m.
Stilius	neobizantika

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (dar žinoma kaip Kauno soboras) stovi Kauno naujamiestyje, rytinėje Laisvės alėjos dalyje, specialiai suformuotos aikštės centre.

Turinys 1 Istorija 1.1 Statyba 1.2 Tarpukaris ir sovietmetis 1.3 Atgimimas 2 Rektoriai 3 Literatūra 4 Šaltiniai 5 Nuorodos

Istorija

Statyba

Įrengus Kauno tvirtovės gynybinius fortus, 1888–1891 m. miesto centre (Naujamiestyje), dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse, iškilo ištisas kompleksas administracinių tvirtovės pastatų. Projekto autorius ir statybos darbų vykdytojas – karo inžinierius, papulkininkis Konstantinas Limarenka. 1890 m. lapkričio 10 d. Peterburgo architekto akademiko D. Grimo pakoreguotą projektą patvirtino Rusijos caras Aleksandras III.

Bažnyčia XIX a. pabaigoje

Stačiatikių soboras planuotas statyti kaip reprezentacinis tvirtovės statinys, išreiškiantis prabangą ir oficialumą. Pasirinkta bazilikinės šventyklos forma turėjo sušvelninti konfesinį priešiškumą ir priminti bendras krikščionybės ištakas. Pagrindinis pastato tūris vientisas (artimas kubui). Jį vainikuoja 5 kupolai – didelis pagrindinis ir 4 mažieji.
1891 m. birželio 29 d. pašventintas kertinis akmuo. ^[1] Mūro darbus atliko meistrai iš Černigovo gubernijos. Naudotos patvarios medžiagos ir modernios tuo metu statybos technologijos. Plytos buvo gaminamos tvirtovės inžinierių valdybos plytinėse. Grindys išklotos spalvotomis metlacho plytelėmis, presbiterinėje dalyje – marmuro plokštėmis. Šlifuotas granitas cokoliui ir laiptams atgabentas iš Suomijos. Sraigtiniai laiptai, stogo kraigų ir mažųjų kupolų tvorelės lietos iš ketaus. Kolonos stovi ant metalinių bazių (lieto ketaus plokščių). Rūsyje įrengtas centrinis šildymas su keturiais kaloriferiais, atvežtais iš Varšuvos. Statant soborą pirmą kartą Lietuvoje sumontuotas 16,3 m skersmens gelžbetoninis kupolas.

Bažnyčios kupolai

Kaizerinė vokiečių kariuomenė

1894–1895 m. dekoruotas vidus. Tapybos darbus atliko Peterburgo rusų dailininkų tarpusavio pagalbos draugijos nariai. Interjerą pagal V. Griaznovo piešinius dekoravo A. Trejus iš Vilniaus. Viso pastato dekore išskirtinai gausu graikų, arba dar vadinamo karių, kryžiaus motyvų. Architektūra primena senąsias pravoslavų cerkves. ^[2] Įrengtas ikonostasas turėjo 122 paveikslus. Mažuosiuose kupoluose pakabinta 12 varpų, vienas jų nulietas 1618 m. Karaliaučiuje. Šventovės statybai sunaudota 4 300 000 plytų, kainavo 375 000 rublių. ^[3]
1895 m. rugsėjo 17 d. pastatas konsekruotas šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboru (Petropavlovskij sobor) ir iki 1915 m. rugpjūčio 17 d. priklausė Rusijos imperijos karinėms žinyboms. ^[4]

Tarpukaris ir sovietmetis

1915 m. vokiečiams užėmus Kauną, sobore (vad. Rusische sobor) laikytos pamaldos kariams evangelikams liuteronams. Vokiečiai išvežė varpus, nuo mažųjų kupolų nuplėšė cinko skardą.
1919 m. rugpjūčio 8 d. soboras pripažintas valstybės nuosavybe, jis perduotas Kauno karinei įgulai ir tituluotas šv. Arkangelo Mykolo vardu. 1934 m. Krašto apsaugos ministerijos lėšomis bažnyčia buvo remontuojama. Uždažyti slaviški užrašai ir tapyba pilonuose, perdengti kupolai. Dailininkas Vladas Didžiokas su mokiniais pertapė apsidę į siužetą „Kristus, gerasis piemuo“.
1939 m. įrengti „E. F. Walcker“ firmos vargonai. Instrumentu koncertavo žymūs to laikmečio vargonininkai: Zigmas Aleksandravičius, Zenonas Nomeika, Jonas Žukas, Konradas Kaveckas. Bažnytinės muzikos koncertuose dalyvaudavo Operos solistai. ^{[5] [6]}
1941 m. liepos 21 d. (nors kai kurie istorikai teigia, kad metais anksčiau, 1940 m. įžengus sovietams) nustojo buvus Lietuvos kariuomenės sielovados centru. 1950 m. kovo 2 d. įsteigta šv. Arkangelo Mykolo parapija. 1962 m. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu bažnyčia uždaryta, pastatas paverstas Dailės muziejaus filialu. Bažnyčios inventorių perėmė Kauno, Šakių, Kulvos bažnyčios. Kareivių į aikštę išmestus altorius kunigas J. Jelinskas parsivežė į Santaikos (Alytaus raj.) bažnyčią.
1965 m. įrengta Vitražo ir skulptūros galerija (arch. Algimantas Mikėnas, Rimantas Dičius). 1978 m. ant kupolų buvę kryžiai pakeisti spalvoto stiklo bumbulais-vėjarodėmis, medinės galerijos pertvaros pakeistos mūrinėmis, perdažyti fasadai (arch. Kęstutis Bubnaitis). 1987 m. galerijoje buvo 1227 eksponatai, tarp jų ir Juozo Zikaro Laisvės statula, vyko vargonų muzikos koncertai.

Atgimimas

1991 m. kovo 28 d. sprendimu Kauno miesto Deputatų Taryba Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią grąžino Kauno arkivyskupijos kurijai. 1991 m. rugsėjo 17 d. jos kupoluose vėl iškelti kryžiai, kuriuos be atlygio nuliejo „Centrolito“ gamykla. 1992 m. birželio 7 d. pirmose šv. Mišiose dalyvavo visų Lietuvos kariuomenės karinių struktūrų atstovai, didelis būrys dvasininkų, valstybės atstovų. 1996 m. rugpjūčio 10 d. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius bažnyčią paskyrė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms.
2005 m. rugsėjo 19 d. bažnyčios rūsyje pradėjo veikti muziejus neregiams „XXI amžiaus katakombos“. ^[7] 2009 m. vasario mėn. baigta 2,5 metų trukusi vargonų restauracija. ^[8] Pastatas įrašytas į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. ^[9]

Rektoriai

• 1919 m. Bronius Bumša
• 1919–1929 m. Antanas Palubinskas
• 1929–1938 m. Vladas Mironas
• 1938–1940 m. Adolfas Sabaliauskas
• 1940–1942 m. Bronius Paukštys
• 1942–1944 m. Juozas Meškauskas
• 1944–1950 m. Adolfas Sabaliauskas

Literatūra

• Kauno architektūra / Nijolė Lukšionytė. Įgulos soboras Nepriklausomybės a. 14. - V.: Mokslas, 1991. - 188-190 psl. - ISBN 5-420-00641-3
• Gražina Povilionienė. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčiai 110 metų. - K.: Arx Baltica spaudos namai, 2005.

Šaltiniai

1. ↑ http://www.temples.ru/main.php?op=page&name=06102004092237(5of15)#kkps165
2. ↑ http://img-2005-08.photosight.ru/08/977227.jpg
3. ↑ Jonas Puzinas. Iš Kauno bažnyčių istorijos // Savivaldybė, 1929 m., Nr. 1, 18 psl. [1]
4. ↑ Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčiai - 110 metų // Nemunas, 2005 m. rugsėjo 29 d. Nr. 38 (75-516) [2]
5. ↑ Rimantas Gučas. Kauno vargonai // Nemunas, 2007 m. spalio 11 d. Nr. 36 (170-611) [3]
6. ↑ http://www.vargonai.lt/kaunas_igulos.htm
7. ↑ http://www.muziejai.lt/kaunas/neregiu_muz.htm
8. ↑ http://www.15min.lt/naujiena/spausdinti/miestas/kaunas/42/27740/
9. ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=20904

Nuorodos

Vikiteka: Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Virtuali ekskursija aplink Kauno soborą
• Soboras

Kauno fortai - IX-asis

IX Kauno fortas

http://lt.wikipedia.org/wiki/IX_Kauno_fortas

Koordinatės:54°56′41″N 23°52′14″E (ž.)

Kauno 9-asis fortas

Siena

Forto laiptai

Kalėjimo kamera

Pro šias duris 1943 m. gruodžio 25 d. pabėgo 64 kaliniai žydai

Devintasis fortas – vienas Kauno tvirtovės fortų, yra miesto šiaurės vakaruose. Pastatytas 1901–1913 m.

Turinys 1 Istorija 2 Muziejus 3 Šaltiniai 4 Nuorodos

Istorija

XIX a. pabaigoje Kauno tvirtovės gynyba buvo stiprinama: 1890 m. miestas buvo apsuptas aštuoniais fortais ir devyniomis artilerijos baterijomis. Nuo 1924 m. fortas buvo naudojamas kaip Kauno miesto sunkiųjų darbų kalėjimas. SSRS okupacijos metais (1940–1941 m.) fortą laikinai naudojo NKVD, politiniams kaliniams laikyti juos vežant pakeliui į Sibiro gulago stovyklas.
Nacistinės Vokietijos okupacijos metu fortas buvo naudojamas kaip masinio žmonių naikinimo vieta – nuo 1941 m. spalio mėn. čia vykdytos žudynės. Didžiausios įvyko spalio 29 d. Prieš tai, spalio 28 d. Gestapas atrinko Kauno gete 10 tūkstančių žydų – atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni, ligoti, seni asmenys. Forte jie sušaudyti didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną iki sutemos. Pagal vokiečių ataskaitą, nužudyta 2007 vyrai, 2920 moterų ir 4273 vaikai. Forte taip pat buvo žudomi ir Prancūzijos, Austrijos bei Vokietijos žydai. 1944 m., ateinant sovietinei armijai, vokiečiai likusius gyvus forto kalinius perkėlė į kitus lagerius. Nuo to laiko Devintasis fortas dar žinomas kaip „mirties fortas“.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia dar kelis metus fortą naudojo kaip kalėjimą. Nuo 1948 m. iki 1958 m. jį naudojo žemės ūkio organizacijos. 1958 m. 9-me forte pradėtas kurti muziejus. 1959 m. gegužės 30 d. atverta pirma ekspozicija, kuri buvo paruošta keturiose kamerose – apie hitlerininkų nusikaltimus, kuriuos jie vykdė visoje Lietuvoje. 1960 m. prasidėjo masinių žudynių tyrimai, tuo tikslu buvo renkami masinių žudynių eksponatai, kurie papildė muziejų. 2002 m. įrašytas į kultūros paminklų sąrašą. ^[1]

Muziejus

Muziejuje yra nacistinio ir sovietinio genocido istorinių artefaktų, o taip pat medžiaga iš ankstesnės Kauno ir Devintojo forto istorijos. Fašizmo aukoms 1984 m. pastatytas paminklas (skulpt. Alfonsas Ambraziūnas, architektai G. Baravykas ir V. Vielius, dailininkas K. Morkūnas). Monumento aukštis sudaro 32 metrus. Masinių žudynių vietoje auga žolė, ten pat yra paminklas, ant kurio keliomis kalbomis parašyta: Vieta, kur naciai ir jų pagalbininkai nužudė daugiau kaip 30000 žydų iš Lietuvos ir kitų pasaulio valstybių.

Šaltiniai

1. ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=10452

Nuorodos

Vikiteka: IX Kauno fortas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Kauno 9-ojo forto muziejus
• Jose Gutsteino svetainė
• IX forto memorialas II-jo pasaulinio karo aukoms atmin