2012 m. gruodžio 4 d., antradienis

Nuskendęs slėnis - Kauno marios (3). Maršrutai - ekskursijos:

http://www.vstt.lt/VI/article.php?article_id=872



PAKELIAUKIME PO KAUNO MARIŲ REGIONINĮ PARKĄ

Pažaislio vienuolyno komplekso iškyšulys Kauno mariose.


Ištarus žodį „marios“ mums visiems mintyse tariasi ir antrasis - „Kuršių“. Tačiau šysįk pakeliaukime po kitą stambų vandens telkinį pačiame Lietuvos viduryje - Kauno marias.
Kaip Kaunas aplenkė Vilnių
Šių dviejų pagrindinių šalies miestų gyventojų amžinos varžybos jau seniai perėjo ir į anekdotų lygmenį, ir spėjo nusileisti atgal, ant „nuodėmingos žemės“. Ir vis dėlto vienu atžvilgiu kauniečiai gerokai lenkia vilniečius. Mat sostinės gyventojai neturėjo ir neturi stambaus vandens telkinio, kur galėtų ir pasimaudyti, ir pažvejoti, ir net - paburiuoti. Nei per Vilnių pratekanti Neris, nei šalia esantys Žalieji ežerai neatitinka visų trijų išvardintų kriterijų. O va buvusi laikinoji sostinė turi puikias marias. Ir dar kokias - kai išilgai jų įsismarkauja vakarinis vėjas, geriau su lengva medine ar gumine valtele toliau nuo kranto nenutolti. Antraip nuneš už kelių ar keliolikos kilometrų.

Marių atsiradimo istorija

Tai, kad Kaunas savo pašonėje turi didžiulį ežerą, tradiciškai vadinamu mariomis, reikia „padėkoti“ pavasariniams Nemuno potvyniams, periodiškai skandinusiems šį miestą. Tad tai, apie ką tik kalbėta prieškario metais, „virto kūnu“ pokaryje - aukščiau miesto imta statyti hidroelektrinė. 1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga ir ties Pažaisliu  išsiliejo Kauno marios. O iki 1960 m. pavasario ėmė veikti visi 4 elekrinės agregatai. Ir iki pat 1968 m. (kai ėmė veikti šiluminė elektrinė Elektrėnuose), Kauno HE gamino net trečdalį visos šalyje suvartojamos elektros energijos.
Tačiau daugumą ir kauniečių, o ir viso šalies gyventojus ėmė traukti atsiradęs naujas didžiulis vandens telkinys. Juk užtvenkus Nemuną, susidarė 63,5 km² ploto vandens saugykla – Kauno marios. Joje telpa iki 462 mln. m³ vandens, o Nemunas yra nuolat patvinęs apie 100 km, iki pat Balbieriškio. Vidutinis Kauno marių gylis yra 9 - 12 m, o prie užtvankos siekia 25 m. Vadinasi, čia galima plaukioti su pakankamai didelėmis jachtomis bei kateriais. O ką jau bekalbėti apie žvejų valteles.
Beje, plačiausioje vietoje marios išsilieja 3,3 km, o siauriausioje – susispaudžia iki 0,3 km. Giliausia  Kauno marių vieta siekia 22 metrus, o bendras pakrančių ilgis (iki Balbieriškio) –  net 200 km. Žodžiu, tik per savaitę galima apeiti šį dirbtinį ežerą.
Tačiau tik Kauno marių regioninio parko direkcijoje įkurtame muziejuje Vaišvydavoje susipažinsite ir su „tamsiąja“ marių atsiradimo puse. Juk 1956 m., kai  marių dugnu ėmė virsti didelė Nemuno slėnio teritorija, į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai, iškirsti slėnyje augę miškeliai ir sodai, žemėmis užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, iškasti ar žemėmis užpilti durpynai. Taip iš būsimo marių dugno buvo iškelta net 721 sodyba. Iškeltas ir žilasis Rumšiškių miestelis, tiksliau, perkelta sena medinė bažnyčia, varpinė ir miestelio pavadinimas. O panaikintų gyvenamųjų vietovių likę nenugriauti kiemai priskirti įvairioms gyvenvietėms.

Marios „pagimdė“ ir regioninį parką

Tad nieko nuostabaus, kad nuo pat 1960 m. Kauno marios tapo ta vietą, kur savo savaitgalius praleisdavo dauguma kauniečių. Šalia pat marių kranto atsidūręs Pažaislio vienuolynas, o vėliau - ir įkurtas Liaudies buities muziejus Rumšiškėse (ir sujungtas katerių maršrutu su prieplauka pakaunėje) tapo traukos objektu visos  šalies gyventojams. O vietos jachtklube užgimusi aistra buriuoti lydėjo šalies prezidenta A.Brazauską (ir ne tik jį) visą gyvenimą.
Tad jau 1992 m. buvo įsteigtas vienas pirmųjų - Kauno marių - regioninis parkas. Ir vienas didžiausių, beje, tarp keliasdešimties šalyje saugomų teritorijų: jo plotas - beveik 10 tūkst. ha. Ir nors parkas įsikūręs didmiesčio pašonėje, draustiniai šiame regioniniame parke užima net 4550 ha, tarp jų kraštovaizdžio draustiniai užima 3102 ha; gamtiniai draustiniai – 1242 ha, kultūriniai draustiniai – 206 ha. Tačiau nepaisant, atrodytų, taip įvairiais apribojimais suvaržytos šios pakaunės teritorijos, žinant maršrutus, galima visai smagiai pakeliauti.
Maršrutai energingiems (mėgstaniems keliauti pėsčiomis)

Žiegždrių geologinis takas. Jis skirtas visiems, besidomintiems geologija ar norintiems išmokti skaityti mūsų krašto gelmių istoriją, užrašytą jos plutos sluoksniuose. Šalia tako -  į amfiteatrus panašios daubos bei grėsmingai žiojėjančios olos. Pačio tako pradžią, beje, netoli Žiegždrių gyvenvietės, padės atrasti informacinis stendas. Jūsų kelionė truks apie 1 valandą, mat minėto pažintinio tako ilgis - vos 1,6 km. Tačiau čia iš arčiau apžiūrima: varvinių molių nuošliaužos, Žiegždrių atodanga, aštuonkamienės bei pačios storiausios kairiajame Kauno marių krante liepos, nuošliaužos performuotą šlaitą bei Kalniškių konglomeratų atodangą.
Pakalniškių pažintinis takas. Tai visų pirma - retų ir įdomių augalų augimvietės. Daug įspūdžių palieka ir savita reljefo įvairovė. Takas eina per Girionių erozinį kalvyną, kur kalvos labai primena piliakalnius. Šio tako pradžią padės atrasti informacinis stendas prie Piliuonos gatvės. Pats takas nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės tęsiasi beveik 3 km. Keliaujant galima užkopti į Pakalniškių piliakalnį ir pagrožėti Kauno marių kraštovaizdžiu. Šalimais - žemapelkė, apaugusia juodalksniais, o tako gale - vienas didžiausių ir rūšine įvairove turtingiausių Lietuvoje Girionių parkas.
Rekreacinis takas Girionys – Laumėnai – Žiegždriai. Čia galima išvysti iki šiol vykstančius marių šlaitų formavimosi geologinius procesus, pasigrožėti kraštovaizdžiu, išmokti neskubėti, pailsėti, užkąsti gamtoje ir vėl žygiuoti. Ši kelionė prasideda nuo Girionių poilsiavietės, esančios Raguolių pušyno pašonėje. Jūsų kelionė truks apie 4 val., o pasiekę tako pabaigą būsite nukeliavę apie 6 km.
Maršrutas pėsčiomis po Gastilionių botaninį zoologinį draustinį. Tai - pėsčiųjų maršrutas, skirtas norintiems patirti neišdildomų įspūdžių keliaujant laukine gamta. Kalvotas reljefas, po kojomis atsiveriantys skardžiai (Gastilionių atodanga), griūvantys žaibo apdeginti medžiai, milžiniška Rumšiškių miško pušis, parimusi ant ąžuolo peties – sužavės ne viena gamtos mylėtoją, o ieškantys mistinių pojūčių galės pabandyti atrasti paslaptingąjį juodąjį ežerą – Paežerojų, vienintelį ežerą regioniniame parke. Maršrutas vingiuoja Rumšiškių mišku, žvejų išmintais takeliais. Objektus pagelbės atrasti nukreipiančiosios rodyklės ir turimas žemėlapis. Maršruto ilgis apie 3 km, kelionė truksite apie 2 val. Taką atrasite atvykę į Rumšiškių mišką, pasukę keliuku nuo Rumšiškių.
Maršrutai tinginiams (keliaujantiems automobiliu)

Kelionė dešiniąja Kauno marių pakrante. Maršruto ilgis apie 70 km, kelionė trunka apie 5 val. Ją pradėkite nuo šalia Kauno įsikūriusio Girionių parko. Šis peizažinio stiliaus parkas kartu su Raguolių pušynu (kuris taipogi tvarkomas kaip parkas) yra vienas didžiausių Lietuvoje pagal plotą ir turtingiausių rūšine sudėtimi parkas (per 250 medžių ir krūmų rūšių bei formų). Iš čia pasukame link vieno vertingiausių brandžiojo baroko paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Rytų Europoje - Pažaislio vienuolyno ansamblio. O jį supačiame sename miško parke rasite paminklą sunykusiam Pažaislio ąžuolui bei storiausią Kaune Taikos kalno ąžuolą.
Toliau -  Palemonas, kur veši pati vertingiausia regioniniame parke natūrali pieva, turtinga vaistinių ir maistinių augalų. Šalia - Vieškūnų piliakalnį (XIV a. II p.), vienas geriausiai išlikusių iš maždaug 50 dabar užlietų ir sunaikintų erozinių procesų piliakalnių Kauno marių pakrančių regione. Piliakalnį supa Kauno tvirtovės Geležinkelio (Palemono) forto liekanos. Mat projektuojant antrąjį (1911 m.) Kauno tvirtovės gynybinį žiedą buvo numatyta pastatyti dar 12 fortų, 2 fortų grupes ir 9 atsparos punktus.
Vos už 3 km nuo  Vieškūnų piliakalnio - Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Jis Palemone įkurtas 1962 m., o namas statytas 1937 – 1938 m. pagal poetės vyro – skulptoriaus ir architekto – Bernardo Bučo projektą. Poetė su šeima čia gyveno nuo 1937 iki 1941 m. 
Kitas sustojimas prie vienintelio regioniniame parke ežero – Paežerojaus. Trumpam atsikvėpti apsistokite prie ežero įrengtoje poilsiavietėje, čia galite užkąsti, o vaikai atras vietos įvairiems žaidimams (keliaujantiems patariama turėti kamuolį, o vietoje galima išsikepti dešrelių).
Pasistiprinus galima užsukti į Lietuvos liaudies buities muziejų ir nepatingėti užkopti į 15 m. apžvalgos bokštą. Netoliese, ant stataus Pravienos upelio šlaito stovinčios vienos įdomiausių XIX a. rytų Lietuvos liaudiškų bažnyčių - Rumšiškių bažnyčios ir varpinės. Bažnyčia anksčiau stovėjo apatinėje Nemuno terasoje, iš kur dėl Kauno HE statybos beveik nepakeista perkelta į aukštesnę vietą.
Toliau - Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, čia trumpai galite supažindinti su elektrinės veikimo principais, apžiūrėti pastatą, apžvelgti apylinkes nuo Kruonio HAE aukštutinio baseino ( iš anksto susitarus su Kruonio HAE specialistais). Netoli Kruonio HAE - Maisiejūnų piliakalnis. Nuo jo pasukę nurodyta kryptimi, pasieksite ir jotvingiams priskiriamus pilkapius.
Pakeliui į Kauną, pastebėję nuorodą, galite pasukti Lašinių piliakalnio link. Po pažinties su istoriniu-archeologiniu objektu aplankykite Mergakalnį, aukščiausią regioninio parko atodangą Dovainonyse. Jos aukštis siekia 42 m, ilgis – 500 m. Nuo apžvalgos aikštelės atsivers kerintis vaizdas į Paukščių salas. Nuo Dovainonių Kauną pasieksite vos per 30 minučių.
Kelionė  kairiąja Kauno marių pakrante. Maršruto ilgis apie 24 km, trukmė apie 5 val.
 Kelionė pradėkite apsilankydami Kauno marių regioninio parko direkcijoje (Miškininkų g.2, Vaišvydavos k., Kauno raj.). Čia susipažinsite su Kauno marių atsiradimo istorija, sužinosite iš marių dugno iškeltų kaimų ir žmonių likimus, apžiūrėsite gamtinę ir etnografines ekspozicijas. Iš direkcijos rekomenduotina pasivaikščioti po vienintelį Dubravos arboretumą. Tai - vienas iš botanikos sodų, kuriuose auginami daugiausia sumedėję augalai, kategorijų. Nuo  1958 m. 38 ha plote kiek banguotoje lygumoje sukaupti ir tiriami per 1000 sumedėjusių augalų.
Paėjėję vos 2 km pasieksite jau minėtą Girionių parką. Iš čia grįžkite prie regioninio parko direkcijos ir kelionę tęskite Žiegždrių kryptimi. Juos pasiekę, atraskite kelio ženklą „Žiegždrių geologinis takas“ bei -  Žieždrių ir Kalniškių konglomeratų atodangas. Pati įdomiausia – Kalniškių konglomeratų atodanga. Jos viršutinėje dalyje atsidengia konglomeratų sluoksniai. Konglomeratas – tai gamtiniu cementu į kietą uolieną surištas smėlis, žvyras ir gargždas, šiek tiek primenantis mums žinomą betoną. Kadangi šlaite nuolatos vyksta abrazijos procesai čia formuojasi olos, o marių pakrantė nusėta įvairaus stambumo konglomerato nuolaužomis. Apžiūrint konglomeratų ertmes ir nelygumus, galima pamatyti nedidelių varveklių. Tai sustingusios stalaktitų užuomazgos.
Vėliau, pervažiavę Šlienavą, nusileiskite Kauno marių link. Čia atrasite išties įspūdingą gamtos ir kultūros paveldo objektų sankaupą: Samylų piliakalnį, kurį supa išties įspūdingos amūrinio kamštenio, pocūgės, riešutmedžių giraitės.
Iš čia sukame link Gervėnupio. Šalia sodų pastebėsite nedidelį kauburėlį – Dubravų piliakalnį. Už piliakalnio pasukę į mišką, Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos 79 kvartale, atrasite  Dubravos dvynius: ąžuolą, „apsikabinusį“ pušį. Gal kėkštas pamiršo kur paslėpė gilę, gal voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą, gal...Kaip ten bebūtų, daugiau kaip 150 m. ąžuolas vis labiau linksta prie pušies. Pušies aukštis – 33 m, ąžuolo – 27 m. Abiejų medžių apimtis 3,60 m. Nuo „medžių dvynių“ sukame į Arlaviškes. Čia paganykite akis į įvairiausių formų kadagius. Dažną regioninio parko lankytoją Arlaviškių botaniniame draustinyje pakeri unikalus stačiame marių šlaite augantis kadagynas. Šiame draustinyje taip pat gausu retųjų žolinių augalų. O nuo Arlaviškių iki Kauno centro automobiliu ar autobusu teužtruksite vos 30 minučių.
Žurnalistas Arūnas Marcinkevičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą