Kauno architektūros šedevrai. Ekskursija.

Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje

http://www.autc.lt/Public/Route.aspx?id=6 

Ugniagesių rūmai Kaune, I.Kanto g. 1.

Maršrutu „Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje“ AUTC komanda siūlo tiesiogiai prisiliesti prie trumpo, tačiau itin gilų pėdsaką Lietuvos architektūros istorijoje palikusio periodo – tarpukarinės Lietuvos Respublikos. 

Didžiojoje Vakarų Pasaulio dalyje po Pirmojo pasaulinio karo nemažu pagreičiu plitusios modernizmo idėjos netrukus prasiskynė kelią ir į Lietuvą. Užsienyje studijavusių architektų atneštos į savo gimtąjį kraštą, čia jos įgavo savitą formą, neretai vadinama kaunietiškąja architektūros mokykla. Kiekvienas iš čia kūrusių architektų suformavo savitą braižą, kurie būdavo paženklinti skirtingų modernizmo variacijų – persipynimo su istoristiniais elementais, „tautinio stiliaus“ paieškomis, ar tiesiog bandymo vietinėmis sąlygomis perteikti pagrindinius modernistinius principus.

Maršrutas prasideda nuo Kauno ugniagesių bei centrinio pašto rūmų - dviejų objektų, itin svarbių simboliniam Lietuvos architektūros virsmui į moderniąją pasaulėžiūrą ir kuriuos pelnytai galima laikyti savotišku atskaitos tašku, padėjusiu formuoti tolimesnes tendencijas laikinosios sostinės statybose. Tokiu simboliniu gestu pradėjus kelionę, toliau kviečiama pasinerti į puikiai išsilaikiusią Kauno tarpukario dvasią, atsiskleidžiančią per daugybę puikiai išsilaikiusių šio laikmečio eksterjerų bei interjerų.

Pasivaikščiojimo metu dalyviai susipažins su šio laikmečio architektų – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Arno Funko, Broniaus Elsbergo, Stasio Kudoko ir kai kurių kitų, daugiau ar mažiau žinomų kūrėjų projektuotais pastatais, atsipindinčiais įvairius funkcinius tipus. Numatytasis kelias driekiasi per du svarbiausius lietuviškojo tarpukario modernizmo arealus – Kauno Naujamiestį, bei itin didele šio laikmečio gyvenamųjų statinių gausa pasižyminčiu Žaliakalniu.

Dėl gan plataus maršrute numatytų objektų išsidėstymo diapozono, maršrutą galima skaidyti į dvi dalis. Naujamiesčio atšaską, kuri yra skirta pėstiesiems, bei papildomą jo atšaką, besidriekiančią per Žaliakalnio rajoną, kuri dėl susidarančio gan nemažo atstumo yra rekomenduojamas dviratininkams ir ilgų pasivaikščiojimų mėgėjams.  

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Gatvės. V. Putvinskio g. Kaune

1. V. Putvinskio gatvė Kaune

1. Kalnų g. (nuo 1931 m. – V. Putvinskio). XX a. 3-asis dešimtmetis. Kauno atvirukai, 1918-1940 : katalogas Algimantas Miškinis, Kęstutis Morkūnas. - Vilnius, 2001, p. 35.

Dabartinė V. Putvinskio gatvė (iki 1931 m. vadinosi Kalnų, Bergstrasse, Gornaja)[1] iki XX a. 3-ojo dešimtmečio tikėtina buvo visai negrįsta, nes buvo ganėtinai mažareikšmė (menkai apstatyta pastatais). Turima žinių, kad tik 1923-1924 metais ji buvo išgrįsta paprastų akmenų grindiniu.[2] Dar XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje šios gatvės profilis buvo pakankamai nelygus,[3] o tai darkė gatvės estetinį vaizdą. Laikinosios sostinės laikotarpiu V. Putvinskio g. tapo viena iš prestižinių Kauno gatvių, joje namus statėsi Kauno burmistrai - Jonas Vileišis (dabar V. Putvinskio g. 68), Antanas Gravrogkas (dabar V. Putvinskio g. 70),[4] kūrėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir kt. XX a. 4-ajame dešimtmetyje V. Putvinskio g. buvo atkarpomis klojama modernesniu grindiniu, pvz., 1935 m. tarp Maironio g. ir S. Daukanto gatvių V. Putvinskio g. buvo išklota bituko plytomis (baltos silikatinės plytos, impregnuotos bitumu).[5] 1938 m. buvo įrengti gana monumentalūs laiptai (su fontanėliu) tarp V. Putvinskio ir Žemaičių g., tapdami bene charakteringiausiu šios gatvės pradžios elementu.

2. V. Putvinskio g. ties J. Vileišio namu (dabar V. Putvinskio g. 68). Apie 1933 m. Laiko žodis, 1933, nr. 3, p. 6.

3. V. Putvinskio g. ties dabartiniu 42 numeriu pažymėtu namu. XX a. 4-as dešimtmetis. Kaunas laikmečių kaitoje : [nuotraukų albumas] sudarytoja Rimantė Tamoliūnienė. - Kaunas, 2006, p. 26.

 
Tekstas: Mindaugo Balkaus
 http://www.autc.lt/Public/HeritageObject.aspx?id=730&ss=kino&type=2

2. V. Putvinskio g. Kaune

V.Putvinskio gatvė tarpukario laikotarpiu buvo itin prestižinė vieta ir todėl, kad čia buvo įsikūrusios užsienio šalių ambasados. 

V. Putvinskio g. tarpukario Kaune

 

 

 

 

Ta pati gatvės vieta DABAR.

 3. (bus daugiau)

Gatvės. Laisvės alėja.

Laisvės alėjos metamorfozės (XIX a. pab.–XXI a. pr.) : I dalis

Kauno Laisvės alėjos istorinės datos: 

 • 1847 m. – vasario 21 d. caro patvirtintame miesto vystymo plane buvo numatyta platesnė bulvaro tipo gatvė – Nikolajaus prospektas (vėliau tapęs Laisvės alėja). Taigi prieš 162 metus buvo pasirašyti šios gatvės gimimo metrikai.
• 1851 m. – didesnėje Laisvės alėjos atkarpoje (iki Nepriklausomybės aikštės) pasodintos liepos, rytinėje dalyje – topoliai. Pradžioje alėja apsodinta tik iki A. Mickevičiaus gatvės. Toliau medžių sodinimas tęsėsi dalimis iki Miesto sodo.
• 1860 m. – Laisvės alėja išgrįsta akmenimis.
• 1880 m. – gatvę imta formuoti intensyviau. Pradėti statyti dviaukščiai, triaukščiai mūriniai namai.
• 1887 m. – belgų inžinieriui E. O. Diuponui duota koncesija arklių tramvajui („konkei“) įrengti.
• 1892 m. – Laisvės alėja nuo geležinkelio stoties iki rotušės pradėjo kursuoti arklių tramvajus.

• 1918 m. – gatvė pavadinta Kaiserwilhelmstrasse (Kaizerio Vilhelmo gatve).
• 1919 m. – pavadinta Laisvės alėja. Jos krikštatėvis – teisininkas Kazimieras Oleka.
• 1946 m. – gatvė pervadinta Stalino prospektu.
• 1958 m. – paklota nauja asfaltbetonio danga, šaligatviai, pažymėtos pėsčiųjų perėjos.
• 1961 m. – gatvei sugrąžintas pavadinimas Laisvės alėja.
• 1973 m. – imta svarstyti alėjos perspektyvą. Tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
• 1975 m. – padaryti pirmieji žingsniai – uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E. Ožeškienės ir V. Majakovskio (dabartinės I. Kanto) gatvių. Čia įrengta paprastų betono plytelių danga.
• 1976 m. – uždarytas transporto eismas tarp V. Majakovskio (I. Kanto) ir Maironio gatvių.
• 1977 m. – prasidėjo požeminių tinklų rekonstrukcija. Pradėtos gaminti penkių tipų betono plokštės, iš kurių bandyta sudaryti atskiras įvairaus rašto dangos zonas. Paklota 61, 4 tūkst. kv. m betoninių plokščių, 10,5 tūkst. kv. m asfaltbetonio dangos, įrengtos 198 apšvietimo atramos. Alėjos ilgis – 1621 m.

• 1982 m. – (lapkričio 6 d.) baigta rekonstrukcija. „Alėjos tik pėstiesiems Kaune atidarymas 1982 metais buvo įvykis ne tik Lietuvoje. Tai buvo pirmoji pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje. Ji buvo statoma patyliukais, nesiafišuojant, apeinant tuometinius įstatymus“ – taip teigė darbus koordinavę buvę miesto vadovai. Iš viso rekonstrukcijos darbai kainavo 3,141 milijono rublių. Tuo pačiu metu buvo remontuojami gatvės pastatai. 3 milijonai rublių anais laikais prilygtų 9-10 milijonų litų šiomis dienomis...

Žymūs žmonės gyvenę, dirbę Laisvės alėjoje:

• Antinis, Robertas (1898–1981), dailininkas, skulptorius – Laisvės al. 48.
• Biržiška, Mykolas (1882–1962), Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius, lietuvių literatūros istorikas, „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius (1922–1930) – Laisvės al. 95.
• Dovydaitis, Pranas (1886–1942), pirmasis lietuviškos „Aušros“ gimnazijos Kaune direktorius – Laisvės al. 95.
• Indra, Juozas (1918-1968), kompozitorius, dirigentas ir dainininkas – Laisvės al. 81.
• Yčas, Martynas (1885–1941), bankininkas, pirmasis Lietuvos finansų ministras – Laisvės al. 10.
• Kunčius, Anicetas (1935–1990), Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas – Laisvės al. 110.
• Merkys, Antanas (1887–1955), Kauno burmistras, Lietuvos respublikos Ministras pirmininkas – Laisvės al. 30.
• Mikutavičius, Ričardas (1935–1998), Kauno garbės pilietis, kunigas, poetas – Laisvės al. 9.
• Pundzius, Bronius (1907–1959), skulptorius – Laisvės al. 24.
• Sleževičius, Mykolas (1882–1939), Lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas, Užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas, advokatas – Laisvės al. 89.
• Tallat-Kelpša, Juozas (1889–1949), kompozitorius ir dirigentas – Laisvės al. 69.
• Venckūnas, Jurgis (1891–1970), balneologas, Kauno kurorto, Šančių versmės mineralinio vandens gydyklos įkūrėjas – Laisvės al. 26.
• Zvanterdijkas, Janas (1896–1976), Nyderlandų konsulas – Laisvės al. 29 ir 42.

Laisvės alėjos pastatų fasadų ir paskirties kaita (iki 2004 m.):

Turinys 1 Įgulos Soboras – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia 2 "Centrinis" viešbutis (Anos Press namai) 3 Donskių namai – "Salamander" avalynės parduotuvė 4 L. Pašoldt namas – avalynės parduotuvė „Danija“ 5 „Konrado“ cukrainė – „Tulpės“ kavinė – drabužių parduotuvė „Mango“ 6 "Pažangos" rūmai – užkandinė "Viva koldūnai" 7 “Pienocentro” rūmai – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, „Sampo“ bankas 8 Švarcų namas su „Triumf“ kinu – prekybos centras „Merkurijus“ 9 „Metropolio“ restoranas – restoranas „Pizza Jazz“

Įgulos Soboras – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

(Nepriklausomybės a. 14 A)

• 1890 m. patvirtintas karo inžinieriaus Konstantino Limarenkos projektas, kurį koregavo Peterburgo architektas akademikas D. Grimas.
• 1895 m. rugsėjo 17 d. Soboras užbaigtas statyti ir pašventintas.
• Pirmojo pasaulinio karo metu juo naudojosi vokiečių kariuomenė.

• Nuo 1919 m. pertvarkytas į Šv. Arkangelo Mykolo Lietuvos kariuomenės įgulos bažnyčią.
• Kulto reikalams pastatas naudotas iki 1962 m.
• 1965 m. pertvarkytas į Vitražo ir skulptūros galeriją.
• 1991 m. pabaigoje pastatas grąžintas Bažnyčiai.
• 1992 m. birželio 1 d. čia aukotos pirmosios mišios.

"Centrinis" viešbutis (Anos Press namai)

(Laisvės al. 21 / Nepriklausomybės a. 13)

• XIX a. pabaigoje teismo valdininko žmona Ana Press (Ona Presienė) pagal 1896 m. Nikolajaus Andrejevo parengtą projektą ėmėsi statyti viešbutį.
• Statyba baigta 1897 m. Viešbutis O. Presienei priklausė ir III dešimtmetyje. Po jos mirties palikuonių paveldėtas turtas tikriausiai buvo parduotas.
• IV dešimtmetyje pastate buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija – savivaldybių, sveikatos, piliečių apsaugos ir kiti departamentai. Pirmame aukšte buvo restoranas ir keletas krautuvių.

• Sovietmečiu viršutiniuose aukštuose buvo įsikūręs Valstybinės automobilių inspekcijos Kauno skyrius, vėliau Kelių policija, pirmame aukšte – kavinė-valgykla „Lietuviški patiekalai“.
• 2004 m. pirmame aukšte įsikūrusi užeiga „Prie akmenų“.

Donskių namai – "Salamander" avalynės parduotuvė

(Laisvės al. 25–27)

• 1867 m. Fišeris ir Dvera Donskiai pasistatė du vieno aukšto mūrinius namus ir svirną kieme. Vienam namui (Laisvės al. 25) 1875 m. užstatytas antras aukštas. Šis namas išliko beveik nepasikeitęs.
• Kito namo (Laisvės al. 27) vietoje savininkų įpėdinis pirklys Lipmanas Donskis apie 1900 m. pastatė dviaukštį pastatą pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą.
• 1930 m. turtą paveldėjo Beilė Donskytė. Pirmuose namų aukštuose veikė „Radio centro“, „Marginių“, „Higienos“ krautuvės.
• 1936 m. gautas leidimas namo fasade padidinti vitrinas, pakeisti duris.
• 1940 m. B. Donskytės-Aškelienės turtas nacionalizuotas.
• Po karo buvusiame šeimininkų bute įsikūrė komjaunimo komitetas.
• 1957 m. namas sudalintas į 1-2 kambarių komunalinius butus.

• Apie 1960 m. dalyje žemutinio aukšto įrengta kavinė „Pasaka“ – pirmoji vaikų kavinė Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Interjerą projektavo bei dekoravo seserys Vida ir Filomena Ušinskaitės.

• 1970–1971 m. jos atnaujino kavinę vitražų „nameliais“, sienas dekoravo tinko reljefais. Kavinė veikė iki 1996 m.
• 1997 m. pirmame aukšte trumpam buvo įsikūrusi kavinė „Michele“.
• Nuo 2003 m. – „Salamander“ avalynės parduotuvė.

L. Pašoldt namas – avalynės parduotuvė „Danija“

(Laisvės al. 37)

• Vokiečių kilmės pirklio Karlo Geringo dukters Leontinos Pašoldt namas statytas 1878 m. Projektą nubraižė Simonas Gorskis, statybai vadovavo inžinierius Fortūnatas Kolosovskis. Pirmame aukšte buvo trys parduotuvės.

• 1933 m. įrengtas kampinis įėjimas į parduotuvę. Namas išsaugojo daug autentiškų išorės ir vidaus elementų.
• 2004 m. čia jau veikė avalynės parduotuvė „Danija“.

„Konrado“ cukrainė – „Tulpės“ kavinė – drabužių parduotuvė „Mango“

(Laisvės al. 45)

• 1850 m. kolegijos sekretorius Aleksiejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo gubernijos architektas Teodoras Helmholcas.
• 1852 m. pirmame pastato aukšte įsteigta cukrainė. Antrąjį namo aukštą nuomavo valstybinė įstaiga – Turto rūmai.
• 1864 m. namą įsigijo I gildijos pirklys Šavelis Vainšteinas, kuris supirkinėjo pastatus, juos atnaujindavo ir nuomodavo.
• Tarp 1877–1890 m. prie abiejų namo šonų buvo prijungtos naujos dviaukštės dalys. Pastatai buvo perstatomi keletą kartų, kol Šavelio ir Šprincos Vainšteinų nekilnojamas turtas XX a. pradžioje užstatytas Vilniaus Žemės bankui, iš kurio 1907 m. jį nupirko miestiečiai Jankelis Žižmorskis ir Rasia-Dveira Oržechovska. Jų įpėdiniams valda priklausė iki pat 1940 m.

• 1920 m. dalį pirmojo aukšto užėmė brolių Leonido ir Makso Konradų kavinė-cukrainė. Tarpukariu „Konrado“ kavinę mėgo Kauno inteligentija, ypač menininkai.
• 1938 m. kavinė rekonstruota.

• Po karo, 1948–1949 m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal Jono Virako projektą.
• 1961 m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos. Projekto autoriai Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas.
• 2003 m. pertvarkyta į drabužių parduotuvę „Mango“.

"Pažangos" rūmai – užkandinė "Viva koldūnai"

(Laisvės al. 53)

• Pastatyti 1932–1934 m. pagal inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro projektą.
• Tarpukariu čia buvo įsikūrusi „Pažangos“ bendrovės administracija, įvairios redakcijos („Lietuvos aido“), klubai, valdybos, „Paramos“ vartotojų bendrovės krautuvė, restoranas.

• Sovietmečiu pirmame aukšte – parduotuvė „Vaikų pasaulis“.
• Dabar (t.y. 2004 m.) – Vytauto Didžiojo universitetas, Jaunimo karjeros centras, pirmame aukšte – užkandinė „Viva koldūnai“.

“Pienocentro” rūmai – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, „Sampo“ bankas

(Laisvės al. 55)

• Pastatyti 1931–1934 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą.
• 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje „Pienocentro“ architektūra įvertinta bronzos medaliu.
• Pirmajame aukšte buvo pieno gaminių užkandinė ir parduotuvė, dalyje antro aukšto – J. Muralio kirpykla, kituose aukštuose „Pienocentro“ įstaigos, butai.
• Nuo 1964 m. viršutiniuose aukštuose įsikūrė Kauno politechnikos institutas.

• 1982 m. pirmame aukšte įrengta pieno kavinė, o 1983 m. – baras.
• Dabar (t.y. 2004 m.) – Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Lietuvos kokybės valdybos asociacija (LKVA) ir „Sampo“ bankas.

Švarcų namas su „Triumf“ kinu – prekybos centras „Merkurijus“

(Laisvės al. 60)

• 1909 m. pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą sklypo savininkai Dovydas ir Debora Švarcai pastato dviaukštį namą. Jame įrengiamas kinematografas, pavadintas „Triumf“. Tai buvo geriausia tuo metu Kaune kino salė.
• 1932 m. padarytas kinoteatro remontas pagal inžinieriaus Nikolajaus Mačiulskio projektą.
• Kinas, kurio savininkas buvo Jokūbas Jacovskis, veikė ir per Antrąjį pasaulinį karą.

• 1970 m. valdos pastatai apmatuoti ir nugriauti.

• 1983 m. pagal Antano Algimanto Sprindžio projektą čia pastatyta universalinė parduotuvė „Merkurijus“.
• Šalia parduotuvės įrengtas fontanas (architektė Vanda Peleckienė).

„Metropolio“ restoranas – restoranas „Pizza Jazz“

(Laisvės al. 68 / Daukanto g. 19)
• Izidorius ir Rachilė Volkovyskiai įsigytame sklype 1899 m. pastatė dviaukštį namą, skirtą viešbučiui ir restoranui. Projektą parengė gubernijos inžinierius Nikolajus Andrejevas. • 1910 m. restoraną su viešbučiu išsinuomojo ponia A. V. Bulygina.
• 1915 m. Volkovyskių šeima pasitraukė į Rusiją.

• 1922 m. pastatą su viešbučiu, klubu ir restoranu iš Volkovyskių įsigijo Užsienio reikalų ministerija. Pirkimo reikalus tvarkė ministerijos įgaliotinis L. Daukša, vėliau išsinuomavęs „Metropolį“ iš ministerijos ir tapęs AB „Lietuvos viešbutis“ direktoriumi.
• 1932 m. „Metropolio“ restorane atliktas kapitalinis remontas. Jo savininke tapo Elena Baronienė.
• 1937 m. pavasarį „Metropolio“ patalpose atidaryta nauja baro patalpa. • 1941-1944 m. restoranas atnaujintas lietuviškais motyvais.

• 1981 m. interjerai perkurti pagal Alvydo Jačiausko ir Rūtos Palytės projektą.
• 1997 m. į „Metropolio“ patalpas (pagrindinę restorano salę) įsikėlė „Kauno Bingo salonas“.
• 1998 10 08 buvusiose baro patalpose atidarytas restoranas „Pizza Jazz“. Architektas Virginijus Juozaitis, dizainerė Rūta Kreivytė. Restorano šeimininkai Vilmantas ir Eglė Šimoniūčiai.
• 1999 m. gruodį vėl atgaivintas „Metropolio“ restoranas. Atgaivinimo projekto vadovas Gintautas Stanislovaitis.
• 2001 m. restoranas rekonstruotas iš pagrindų. Interjero autorius Rustenis Milaševičius.
• Dabar šį restoraną su jo šlovinga praeitimi sieja tik pavadinimas. Kitoje pastato dalyje įsikūręs restoranas „Pizza Jazz“.

2004 m.

Laisvės alėjos metamorfozės (XIX a. pab.–XXI a. pr.) : II dalis

Laisvės alėjos pastatų fasadų ir paskirties kaita (iki 2004 m.):

Turinys 1 Kavinė „Laumė“ – “Desertinis baras“ – kavinė „Jums“ 2 K. Geringo ir B. Feldmano namas – „Astros“ kavinė – restoranas „Jamaika“ 3 Namai su A. Perkausko cukraine – „Orbitos“ kavinė – Vilniaus bankas 4 Levinsonų namas su viešbučiu – Nord LB bankas, „Omnitel“ prekybos salonas 5 „Versalio“ viešbutis su restoranu – kelionių agentūra „Delta interservis“, parduotuvė „Kietas stilius“, „Optikos pasaulis“ 6 Laisvės alėja prie miesto Savivaldybės pastato 7 Polzunovų-Rumšiškių namas – Teatro vaistinė – „Utenos trikotažo“ parduotuvė 8 Miesto teatras – Kauno valstybinis muzikinis teatras

Kavinė „Laumė“ – “Desertinis baras“ – kavinė „Jums“

(Laisvės al. 61)

• Sovietmečiu – populiari rusų turistų pamėgta saldaininė, vėliau kulinarija, kurios „vizitinė kortetė“ – gera kava. „Laumėje“ būriuodavosi ilgaplaukiai hipių ainiai, sudarę lyg ir savotišką jaunimo gentį, vadinamą „lauminiais“.

• 1998 m., po dvejus metus trukusios rekonstrukcijos, „Laumė“ tapo kavine, vėliau – „Desertiniu baru“, dar vėliau čia įsikūrė kavinė "Jums".

2004 m.

K. Geringo ir B. Feldmano namas – „Astros“ kavinė – restoranas „Jamaika“

(Laisvės al. 76)
• Dviejų aukštų “U” raidės plano namą 1849-1852 m. pastatė Karlas Geringas ir Bartolomėjus Feldmanas. Jame veikė viešbutis “Belle-vue” (Bel-Viu), vienas pirmųjų Kauno Naujamiestyje (priklausė Abraomui Frankui).
• 1903 m. namas priklausė Leontinai Pašoldt ir Margaritai Pinagel.

• Tarpukario laikotarpiu savininke liko viena M. Pinagelienė. Patalpas nuomavo Karo invalidų ir Jūrininkų sąjungos klubai, žydų kultūrinė draugija „Herclija“, kieme veikė Stasio Čipurno restoranas „Vilnis“.
• 1933 m. namas padidintas trečiu aukštu.

• Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi kavinė „Astra“. Namas neatpažįstamai pasikeitęs. Visai neseniai čia šeimyninkavo „Boogie Woogie“, vėliau – kavinė „Jamaika“ ir užuolaidų salonas „Vailendas“. 2004 m.

Namai su A. Perkausko cukraine – „Orbitos“ kavinė – Vilniaus bankas

(Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)
• 1897 m. pirklienė Lidija Vitkind, pagal antrą santuoką – Rabinovič, paveldėjo sklypą ir pastatus, kuriuose veikė fotografijos atelje, bajoro Aleksandro Perkausko cukrainė ir šokolado bei pyragaičių dirbtuvė (įkurta 1896).

• 1900 m. pagal Nikolajaus Adrejevo projektą savininkė L. Vitkind-Rabinovič pastatė dviejų aukštų namus bei fligelį.
• 1910 m. namus nupirko Izraelis Kocinas. Pirmame aukšte patalpas ir toliau nuomojo A. Perkauskas.
• 1925 m. antrame aukšte atidarytas kinas „Palas“.

• 1928 m. namams užstatytas trečias aukštas, pertvarkyti fasadai, įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, įrengta 20 butų, uždaryta 30 metų veikusi A. Perkausko cukrainė.
• 1931 m., turtą perėmus Terezai Kocienei, kavinė vadinosi „Lituanica“, nuo 1936 m. – „Monika“.
• 1940 m. tarybų valdžios turtas nacionalizuotas, čia apgyvendinti karininkai. • Septintame dešimtmetyje čia veikė „Orbitos“ kavinė ir naktinis baras. Projekto autorius Vytautas Dičius, interjero – Algimantas Mikėnas.

• 1986 m. Audrys Karalius bei jo vadovaujama architektų grupė patobulino „Orbitos“ interjerą.
• 1999 m. pastatą pagal architektų Vlado ir Dainoros Lučinskų projektą savo reikmėms rekonstravo Vilniaus bankas. Visiškai pakeista vidaus sandara, įranga, stogas; fasadų dekoras restauruotas.

2004 m.

Levinsonų namas su viešbučiu – Nord LB bankas, „Omnitel“ prekybos salonas

(Laisvės al. 86)

• Valdos savininkas Iseras Levinsonas 1873 m. pastatė dviejų aukštų namą, kuriame įkūrė viešbutį, pavadintą „Šambr-garni“.

• 1880 m. valdą nupirko miestietė Dvera-Cirlė Levinson.
• 1923 m. Levinsonų namus įsigijo Lietuvos Kooperacijos bankas. Pagal inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektą užstatytas trečias aukštas.
• Tarpukariu pastatas vadintas Kooperacijos rūmais. Pirmame aukšte buvo „Paramos“ vartotojų bendrovės krautuvė ir kontora, „Spaudos fondo“ knygynas.
• Sovietmečiu panaikinta banko salės erdvė, pirmame aukšte 7 dešimtmetyje įrengtas stilingas parduotuvės „Gastronomas“ interjeras su veidrodinėmis mozaikomis (neišlikęs).
• Dabar (t. y. 2004 m.) – Nord LB bankas, „Omnitel“ prekybos salonas.

„Versalio“ viešbutis su restoranu – kelionių agentūra „Delta interservis“, parduotuvė „Kietas stilius“, „Optikos pasaulis“

(Laisvės al. 88)
• XIX a. viduryje Nieviažskiams priklausiusiame sklype buvo pastatytas dviaukštis namas.

• 1897 m. pagal Nikolajaus Andrejevo projektą namas perstatytas. Valda tuomet priklausė Isakui Pikeriui, kuris čia įsteigė „Versalio“ viešbutį ir išnuomavo Aronui Ožinskiui.
• 1900 m. I. Pikerio turtą iš varžytinių nupirko Vilniaus žemės bankas.
• 1904 m. „Versalį“ įsigijo Dominykas Venckauskas, 1908-1915 m. išrinktas Miesto dūmos nariu. Pirmame aukšte buvo restoranas, parduotuvės.

• 1920 m. čia įrengtas užsienio svečių klubas. Pasakojama, kad vieną viešbučio kambarį pastoviai nuomojo grafas Tiškevičius (Benediktas Jonas). • 1925 m. pastatas šiek tiek modernizuotas.
• 1928 m. miesto valdybos reikalavimu pastato kampe pritvirtintas žibintas, kurio vietoje vėliau kabojo “Vakaro” restorano reklaminis rutulys.
• 1930 m. „Versalis“ kapitaliai suremontuotas.
• 1942 m. Kauną okupavę vokiečiai restoraną buvo pavadinę „Viktorija“.

• 1953 m. „Versalis“ nacionalizuotas. Sovietmečiu čia veikė Užsienio šalių knygynas.

• Dabar (t. y. 2004 m.) – kelionių agentūra „Delta interservis“, šalia – parduotuvė „Kietas stilius“, „Optikos pasaulis“.

Laisvės alėja prie miesto Savivaldybės pastato

1930 m.

Apie 1980 m.

2004 m.

Polzunovų-Rumšiškių namas – Teatro vaistinė – „Utenos trikotažo“ parduotuvė

(Laisvės al. 89)
• Pagal 1847 m. Ivano Slepovronskio parengtą projektą sklypo savininkas Amosas Polzunovas pastatė bene pirmąjį Nikolajaus prospekte (dabartinėje Laisvės alėjoje) mūrinį dviejų aukštų namą.

• Vėliau valdą įsigijo Peterburgo I gildijos pirklys C. Rumšiškis.
• 1897 m. namas padidintas ir pertvarkytas pagal Nikolajaus Andrejevo projektą.
• Atnaujintame name veikė Vokietijos konsulatas, o pirmame aukšte įsikūrė provizoriaus O. Geblerio vaistinė, kuri 1909 m. ir vėliau priklausė R. B. Blinskiui.
• Po Pirmojo pasaulinio karo valda priklausė Efimui Rumšiškiui.
• 1927–1929 m. antrame aukšte 9 kambarių butą nuomojo Mykolas Šleževičius – Lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas, advokatas.
• Po 1930 m. čia atidarytas Zingerio viešbutis „Komerc“.
• Unikalus namo reliktas vaistinė, gyvuojanti nuo 1897 m., tarpukariu vadinta „Teatro“ vaistine. Ji priklausė provizorei P. Blinskienei.
• 2002 m. vaistinė uždaryta.

• Čia įsikūrė parduotuvės „Atlantic“, „Beg blues“, „Utenos trikotažas“.

2004 m.

Miesto teatras – Kauno valstybinis muzikinis teatras

(Laisvės al. 91)
• Pastatytas 1891 m. pagal gubernijos architekto Justino Golinevičiaus projektą. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 dieną.

• 1916 m., vokiečių okupacijos metu, teatras pertvarkytas: padidinta dėžė, perplanuoti aktorių kambariai.

• 1922–1925 m. pagal architektų Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio projektą teatras atnaujintas.
• 1930–1933 m. pastatas dar kartą atnaujintas pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą.

• 1980-1984 m. teatro pastatas atnaujintas pagal architektų-restauratorių Kęstučio Žalnieriaus, Arvydo Staskevičiaus projektus.

• 2003 m. pradėtas teatro (dab. Kauno valstybinio muzikinio teatro) fasado remontas.