Kauno fortai - maršrutai - ekskursijos

 

Kelionės laiku

2011m. rugsėjo 30d. prisimindami praeito šimtmečio Lietuvai svarbius įvykius Kauno tvirtovės VII fortas, VŠĮ „Karo paveldo centras“ ir kelionių agentūra Superkelionės.lt  visus gyvajai istorijai neabejingus žmones pakvietė į pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengiama karinę ekskursiją, kurios metu buvo atpasakota Kauno tvirtovės VII  forto istorija, kuri kartu atspindi ir  XXa. įvykius  Lietuvoje.

   Fortui  XX amžiuke teko pajausti  Rusijos Imperijos carinę okupaciją, Pirmąjį Pasaulinį karą, trumpą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją,  II Pasaulinį karą, žydų genocidą, stebėti didžiausiais Lietuvos netektys bei sovietinės okupacijos periodą.

   Ekskursijos metu buvo galima išgirsti ne tik gido pasakojimą, bet ir stebėti dviejų Pasaulinių karų  epizodus, kurių metų buvo naudojami tikri ginklai ir aidėjo šūviai.    Organizatoriai pažadėjo ir ateityje rengti panašias atrakcijas.
 http://www.efoto.lt/node/695010


http://www.muziejai.lt/Kaunas/7forto_muziejus.htm

http://www.kaunotvirtove.lt/news.php

http://www.lrytas.lt/-12313913681230996707-p2-kauno-tvirtov%C4%97s-fortai-traukos-prie%C5%BEastys-ir-ne%C4%AFvertinti-pavojai.htm

Kauno tvirtovės fortai: traukos priežastys ir neįvertinti pavojai

Dainius Babilas (“Kultūros barai” Nr.12) 2009-01-08

Nelaimingąją 2008 m. lapkričio 12 d. buvau vos už kelių metrų nuo nekaltai atrodžiusios smėlio krūvelės, kai mergaitei po kojomis staiga nugriaudėjo sprogimas. Dešimtmetį buvęs tikrumas, kad fortai saugūs, dingo akimirksniu. Tai privertė iš naujo įvertinti Kauno tvirtovės problemas, joje tykančius pavojus. Kauno fortų būklė visada kėlė nerimą, tačiau šįkart skaudi tragedija paliudijo, kad plėtojant kultūros paveldo sklaidą buvo pamiršti svarbiausi veiksniai: saugumas ir atsakomybė.

Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per ten eina kiekvienas forto lankytojas.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Kauno fortinė tvirtovė - unikalus fortifikacijos ir vertingas kultūros paveldo objektas. 1882 m. pradėta statyti tvirtovė buvo viena iš keleto didžiausių ir svarbiausių visoje Rusijos imperijoje. Ją sudarė tvirtovės įgulos administraciniai pastatai, kareivinės, artilerijos sandėliai, slėptuvės, geležinkelio linijos, akmenimis grįsti keliai ir t.t. Svarbiausia jos dalis - gynybinių fortų ir baterijų žiedas. Tvirtovė padarė didžiulę įtaką Kauno urbanistinei plėtrai. Lietuvoje savo dydžiu ji pranoksta visus kitus militaristinės paskirties kompleksus, o visumos atžvilgiu yra palyginti gerai išsilaikiusi ir puikiai iliustruoja XIX a. pabaigos - XX a. pradžios fortifikacijos raidą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune buvo pastatyti devyni fortai, kiti, nors suplanuoti, liko arba nebaigti, arba jų net nepradėta statyti. Daugelis fortų pastatyti pagal tipinį projektą, bet, atsižvelgiant į landšaftą, šiek tiek skyrėsi jų struktūra. Tik I, II ir III fortai buvo panašūs. 1901 m. pradėtas statyti IX fortas buvo moderniausias, betoninis ir turėjo būti pirmasis iš planuoto antrojo fortų žiedo.

Po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įkurtas muziejus, skirtas pažinti hitleriniam terorui ir jo aukoms atminti. Ilgą laiką nebuvo net užsimenama apie bendrą Kauno tvirtovės struktūrą ir pirminę jos paskirtį. Galima numanyti, kad kaip tik dėl šios sovietmečiu veikusio muziejaus ideologijos Lietuvos visuomenės sąmonėje forto sąvoka tapo kalėjimo ir koncentracijos stovyklos sinonimu. Dar blogiau, kad įsitvirtino neigiami stereotipai apie fortus kaip okupacinės valstybės paveldą, nes tai ilgam laikui pristabdė mokslinius tvirtovės tyrimus ir sumenkino šios tematikos aktualumą visuomenės akyse. Fortai nebuvo suvokiami kaip fortifikacijos raidos tęsinys šalia kitų karinių objektų - piliakalnių ar pilių. Be to, sovietmečiu kai kuriuos fortus mindžiojo kareiviški batai. Tik išvedus Sovietų Sąjungos kariuomenę, fortų užkardos buvo atvertos visuomenei ir atsirado galimybė juos pažinti.

Nepriklausomoje Lietuvoje kartu su smalsumo vedamais tyrinėtojais apleistus fortus „atrado“ šiukšlintojai ir benamiai. I forte buvo taisomi automobiliai, pievose ganėsi ožkos. Vasarą nuo forto pylimų vaikai važinėdavo su dviračiais ir motociklais, žiemą - su slidėmis ir rogutėmis. Gyvenamųjų namų apsuptyje atsidūrę II ir VIII fortai tapo viešojo gyvenimo erdvėmis: pasivaikščiojimų vieta ir žaidimų aikštelėmis. Kauno tvirtovės fortuose įsikurdavo žiemoti šikšnosparniai. 2002 m. Kauno tvirtovės fortai (tarp jų ir miesto pakraštyje, netoli Noreikiškių kaimo, esantis I fortas) buvo įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 2005 m. kultūros ministro įsakymu šis karinis statinys buvo priskirtas prie viešojo pažinimo ir naudojimo objektų. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas įpareigoja sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms šį„nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis“. Prieš kurį laiką Valstybės turto fondas davė leidimą forte žaisti dažasvydį. Forto sienos iškart nusidažė ryškiaspalviais dažais, o teritorijoje atsirado dažasvydžiui reikalingos statinės, smėlis ir t.t.

Fortais pradėjo vis labiau domėtis kelionių organizatoriai. 2000 m. gidai ekspertai aukščiausiu balu įvertino ekskursiją po Kauno tvirtovę - prasidėjusi nuo I forto, ji vesdavo iki II ir V, o baigdavosi prie Kauno tvirtovės administracinių pastatų Gedimino gatvėje ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Netrukus šis maršrutas buvo pavadintas „Kauno tvirtovės istorija“ ir įtrauktas į Turizmo departamento administruojamą gidų, kelionių vadovų ir maršrutų registrą. Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų ir karo istorikų vedamas ekskursijas papildė gidų profesionalų, turinčių pažymėjimus, vedamos ekskursijos, kurios dažniausiai užsukdavo ir į I fortą.

Pramintais takais vedami turistai jautėsi saugūs, o fortą pažįstantys gidai stengėsi nepriartėti prie dviejų neuždengtų šulinių, iš kurių vienas buvo atitvertas niekada neišdžiūvančia ir sunkiai peržengiama bala. Pavojingesnės vietos buvo ten, kur forto žemių pylimai baigdavosi statmenai žemyn krintančiais kazematų fasadais, bet ekskursijos po jas nevaikščiodavo. Žinoma, gidai vis tiek įspėdavo turistus, kokių pavojų esama fortuose, ir griežtai reikalaudavo neatsiskirti nuo grupės. Pirmąkart grupes lydintys gidai prieš tai apie viską būtinai išklausinėdavo patyrusius kolegas. Maršrutas buvo sudaromas taip, kad ekskursantams nekiltų grėsmė paslysti, išsitepti ar prisemti batus. Apleistuose fortuose apsilankė tūkstančiai ekskursijų ir dešimtys tūkstančių žmonių: moksleivių, suaugusiųjų ir svečių iš užsienio.

Kiekvienas apsilankymas fortuose kėlė vis didesnį visuomenės pasitikėjimą, veikė tarsi patraukli vilionė ten vykti ir kitiems. Kelionių organizatorių kvietimai pasivaikščioti su prožektoriais, pamatyti žiemojančius šikšnosparnius skambėjo kur kas patraukliau negu paprasta ekskursija po Kauno senamiestį ar Pažaislio vienuolyno ansamblį. Susidomėjimas fortais nuolat augo, pelningų ekskursijų sąrašas ilgėjo. Karo paveldas traukė tiek komercinės, tiek nekomercinės veiklos organizatorius. Švenčiant pasaulinę turizmo dieną, kauniečiams buvo siūlomos nemokamos ekskursijos po Kauno fortus. I forte įvyko šiuolaikinio meno akcija, per kurią fortų - buvusių kareivinių - skliautai buvo papuošti raudonomis rožėmis. Didžiulio susidomėjimo sulaukė Kauno fotomenininko Gintaro Česonio fotografijų albumas„Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“. Vaikų kūrybinių gebėjimų ugdymo centras organizavo paskaitą ir pasivaikščiojimą po I fortą. Buvo akivaizdu, kad fortai tapo viešąja visuomenine erdve. Visi kauniečiai žinojo, kad Kauno tvirtovė yra atvira.

Kauno miesto savivaldybė, įsitraukusi į tarptautinį projektą „Baltic Fort Route“, pastatė informacinius stendus su fortų planais ir aprašymais keliomis kalbomis. Šie stendai aiškiai apibrėžė fortus ne tik kaip kultūros paveldo objektus, bet ir kaip lankytinas vietas. Apleisti Kauno tvirtovės fortai atsidūrė ir savivaldybės tinklalapyje paskelbtų lankytinų vietų sąraše. Anksčiau pro šalį automobiliais važiuodavę žmones net neįtardavo, kad visai čia pat, po žemių pylimais, yra fortų statiniai. Masyvūs informaciniai stendai neliko nepastebėti ir smalsumas augo lygia greta su pasitikėjimu.

Daugelis Kauno tvirtovės tyrinėtojų ir entuziastų nuoširdžiai tikėjo, kad fortų atvirumas visuomenei padės patraukti daugiau valdžios institucijų dėmesio ir tai neleis jiems sugriūti. Buvo laukiama renovacijų ir platesnio pritaikymo visuomenės reikmėms. Tikėtasi ženklių pokyčių. Tačiau laikas bėgo, lankytojų daugėjo, o tvirtovė vis nesikeitė. Pavasarį tirpstantis sniegas nugriovė I forto mūrinę sienelę prie įėjimo į centrinę poterną. Tapo akivaizdu, kad pastaraisiais dešimtmečiais fortų statiniams padaryta tokia didžiulė žala, kokios anksčiau net kariuomenės naudojama tvirtovė nebuvo patyrusi.

Apgailėtina šio paveldo objekto būklė paskatino fortų gynėjus vienytis - buvo įkurta neformali visuomeninė grupė, ėmusi organizuoti talkas ir pradėjusi kasinėjimus. Išvežti šiukšles iš fortų atrodė graži iniciatyva. Talkinti ėmėsi ne tik mėgėjai, buvo čia ir istorikų, ir architektų. Nebuvo tik kam imtis atsakomybės už saugumą. Visiems atrodė, kad pavojingas karo laikų paveldas - sprogmenys - guli po storu žemės sluoksniu. Tačiau mėgėjiškas darbas su kastuvais vis tiek buvo per daug avantiūristinis. Nelegalūs kasinėjimai vyko, sprogimų nebuvo ir imta manyti, kad net Pirmojo pasaulinio karo metais labiausiai apšaudytuose I, II ir III fortuose nelikę jokių sprogmenų. Talkininkai drąsiai rinko per dešimtmečius susikaupusias šiukšles, pjovė aukštą žolę, vaikščiojo grioviais. Šių talkų kontekste turistinė ekskursija fortų takais priminė pasivaikščiojimą po Laisvės alėją ar Santakos parką.

Šalia jau seniau veikusio Vytauto Didžiojo universiteto Karo istorijos centro ir Lietuvos karo istorijos draugijos, Kaune atsirado ir daugiau organizacijų, kurios ryžosi spręsti tvirtovės problemas. Buvo įkurta Kauno tvirtovės asociacija ir Karo paveldo centras. Daugiau dėmesio Kauno tvirtovės paveldui ėmė skirti ir IX forto muziejus. Pasirodė pirmieji leidiniai - ilgamečio tvirtovės tyrinėtojo Arvydo Pociūno knyga „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais“, Vladimiro Orlovo „Kauno tvirtovės istorija“ ir dviejų autorių parengtas Kauno tvirtovės atlasas, puikiai talkinantis mėgėjiškiems pasivaikščiojimams po fortus. Į šių knygų pristatymus susirinkdavo ypač daug žmonių.

Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per ten eina kiekvienas forto lankytojas. Nepaisant geranoriško rūpesčio ir tvirtovės labui atliktų darbų, tenka pripažinti, kad fortų viešumas tapo ir skaudžia rykšte. Visuomenė pati atvėrė kelius į apleistus fortus, tačiau neįvertino su tuo susijusių pavojų - „neaiškių“ lankytojų, kurie čia ėmėsi neleistinos veiklos, ir neatsakingo jų elgesio.

Kai kalbame apie Lietuvos kultūros paveldo objektus ir lėšas jiems restauruoti, galvojame tik apie išliekamąją jų vertę ir turizmo naudą, bet pamirštame, kad būtina rūpintis ir žmonių, norinčių pažinti savo kraštą, saugumu. Šiurpi Kauno tvirtovės pamoka šaukte šaukiasi kuo skubiau priimti sprendimus, užtikrinsiančius, kad lankytis Lietuvos kultūros paveldo objektuose yra saugu. Ekspertai turi suskirstyti kultūros paveldo vietas į saugias ir pavojingas, į rekomenduojamas turistams ir nerekomenduojamas. Reikia įvertinti, kurios iš jų tinkamos ekskursijoms, o kurios - ne. Prie pavojingų vietų turi stovėti apie tai įspėjantys ženklai.

Kas atsitiks su Kauno fortais, jei uždrausime žmonėms juose lankytis? Neprižiūrimi fortai taps dar pavojingesni. Po juos pradės landžioti asocialūs asmenys, ieškantys patogios vietos apsigyventi ar pasislėpti. Kultūros paveldas turėtų būti atviras visuomenei ir jos iniciatyvoms, tačiau pirmiausia reikia užtikrinti jo saugumą. Kauno tvirtovės objektai turi potencialą tapti kultūros, švietimo ir laisvalaikio židiniais, tačiau šiandien jie, deja, nėra tam tinkami, o tikslas šiuo atveju negali pateisinti priemonių.