2012 m. lapkritis 27 d., antradienis

Miesto istorijos. Paslėpti tarpukario Kauno grindiniai

Paslėpti tarpukario Kauno grindiniai

Paskelbta 2012-06-22
Virginija Skučaitė





 © Nuotr. iš knygos „Kaunas. Laisvės alėja“

Dabartinė centrinių Kauno gatvių danga slepia tarpukario dangų įvairovę, jų kaitą ir anuometės laikinosios sostinės valdžios požiūrį į miesto infrastruktūrą.

Remontavo savininkai

Neseniai nesėkmingai bandyta nugvelbti tašytus lauko akmenis, rastus po asfaltu rekonstruojamame A.Juozapavičiaus prospekte. Ilgapirščiai žinojo jų vertę – tai tarpukario laikų grindinys.
Anot istoriko Mindaugo Balkaus, XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje tik keliolika Kauno Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvių buvo grįstos netašytais lauko akmenimis, o kitos iš viso buvo negrįstos. Tašytais akmenimis imta grįsti gerokai vėliau.
„Dabartinė V.Putvinskio gatvė paprastų lauko akmenų grindinio sulaukė tik 1923 m. Ir grįstų gatvių būklė dažniausiai būdavo prasta, nes grindinius turėjo prižiūrėti ir remontuoti patys namų valdų savininkai. Šios prievolės daugelis vengė arba samdė pigiausius darbininkus, kurie, suprantama, darbą atlikdavo prastai“, – sakė Kauno gatvių grindinių istorija besidomintis M.Balkus.

Mediniai šaligatviai

Kita anuomečių Kauno gatvių problema – šaligatvių stoka. To meto šaligatviai – iš medinių lentų sukalti takeliai palei gatves. Tokius šaligatvius ir gatves jungė mediniai tiltukai, nutiesti virš griovių, skirtų vandeniui nubėgti nuo važiuojamosios gatvės dalies.
„Minėtus griovius reikėjo nuolat valyti, nes nuo nešvarumų jie greitai užakdavo, pradėdavo dvokti juose susikaupęs vanduo. Kaunui tapus laikinąja sostine, pradėjo daugėti automobilių, 1924 m. mieste pasirodė pirmieji autobusai – reikėjo tinkamai sutvarkyti bent pagrindines miesto gatves“, – pasakojo M.Balkus.
Tad Kauno savivaldybė jau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio suskubo gerinti gatvių infrastruktūrą. Būtina prisiminti, kad šioje srityje daugiausiai nuveikė Kauno burmistras Jonas Vileišis (1921–1931 m.).

Akmenys triukšmavo

Jau 1925 m. buvo nutarta Kauno gatvėse kloti tik betoninių plytelių šaligatvius, o medinius – tik priemiesčiuose ir tik prie medinių namų. Po poros metų miesto savivaldybė įvedė privalomą Kauno gatvių grindimo mokestį, kurį turėjo mokėti namų valdų savininkai.
Surinktos lėšos buvo naudojamos Kauno gatvėms modernizuoti, nes paprastų lauko akmenų grindinys laikinosios sostinės pagrindinėse gatvėse anuomet atrodė tikra atgyvena ir buvo itin nepraktiškas. Esant intensyviam eismui, akmenimis grįstose gatvėse kildavo didelis triukšmas, sklisdavo dulkių debesys. Be to, į tarpus tarp akmenų sunkdavosi arklių mėšlas, dėl to gatvės dvokdavo net ir pašalinus nešvarumus nuo grindinio. Tad nutarta bent reprezentacinėse miesto gatvėse, kur buvo įsikūrusios ministerijos, diplomatinės atstovybės, įrengti naujoviškas gatvių dangas.
Pirmosios Kauno gatvės 1928 m. sulaukė bituminio pagrindo gatvių dangų: asfaltbetoniu buvo išklotos Maironio ir K.Donelaičio gatvių atkarpos ties tuomete Finansų ministerija (dabar tame pastate įsikūręs M.Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas) ir Lietuvos banku. Darbai buvo atliekami iš JAV atsivežta technika ir medžiagomis.

Laisvės alėjos drabužis

Tuometės P.Lukšio gatvės (dabar Šv.Gertrūdos) dangai 1929 m. pirmą kartą Kaune panaudoti tašyti akmenys. „Modernūs grindiniai to meto Lietuvoje buvo naujovė. Ypač jie stebino į Kauno turgus atvažiavusius ūkininkus. Pasitaikydavo, kai blogai pakaustyti jų arkliukai paslysdavo ant asfaltbetonio dangos ir nugriūdavo“, – tikino istorikas.
Didžiausios pažangos Kauno miesto gatvių infrastruktūroje buvo pasiekta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje: kapitališkai sutvarkytos bemaž visos Naujamiesčio ir dauguma magistralinių miesto gatvių. 1930–1932 m. Kauno simbolis – Laisvės alėja išsivadavo nuo neišvaizdaus lauko akmenų grindinio – jis buvo padengtas asfaltbetoniu. O štai 1931 m. švedų firma išklojo Vytauto prospekto vidurį amezitu (bituminio pagrindo gatvių dangos rūšis), o gatvės važiuojamosios dalies kraštus padengė lauko akmenimis.
„Toks sprendimas nebuvo itin vykęs, nes dauguma eismo dalyvių norėdavo važiuoti gatvės viduriu, nes lygia danga važiuoti patogiau, o esant intensyviam judėjimui toks sambūris keldavo pavojų eismo dalyvių saugumui“, – teigė M.Balkus.
Gatvių grindimo metrika
Mažai kauniečių žino, kad tirštai žydų anksčiau apgyventa I.Kanto gatvė 1933 m. eksperimento tvarka buvo išgrįsta medinėmis impregnuotomis trinkelėmis. Deja, eksperimentas nepasitvirtino – palijus tokia danga tapdavo itin slidi.
Pasak M.Balkaus, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nemaža dalis Kauno gatvių buvo išgrįstos baltomis Solomono Gudinsko plytų fabrike Petrašiūnuose pagamintomis smėlio, asbesto, cemento ir kreidos silikato mišinio (bituko) plytomis.
Tokiomis plytomis ir tašytais akmenimis 1936 m. buvo išgrįsta didžioji A.Juozapavičiaus prospekto dalis (dabar surasti tašyti akmenys kloti būtent 1936 m.), 1937 m. – Veiverių gatvė ir Ukmergės plentas (dabar Savanorių prospektas), 1938 m. – K.Petrausko gatvė.
„Šiose gatvėse esantys granitiniai šaligatvių borteliai išliko būtent iš tų laikų, o dalis senojo grindinio vis dar slepiasi po asfaltu. Dėl modernių dangų brangumo buvo grindžiamos tik reprezentacinės ir magistralinės miesto gatvės. Daugelis šalutinių miesto gatvių tebebuvo išklojamos paprastais lauko akmenimis, kurie dažniausiai buvo atvežami iš tų miesto gatvių, kurios buvo grindžiamos moderniu grindiniu", – aiškino M.Balkus.

Pusė gatvių – grįstos

1918–1940 m. laikotarpiu Kauno miesto plotas išaugo beveik aštuonis kartus – nuo 557 iki 3 983 ha, tačiau dauguma gatvių naujai prijungtose miesto dalyse buvo visiškai negrįstos.
Kauno miesto savivaldybei reikėjo daug laiko ir lėšų norint tinkamai sutvarkyti gatves, tačiau, nepaisant to, tarpukariu buvo pasiekta akivaizdi pažanga:
1938 m. Kaune įvairiomis dangomis buvo išgrįsta beveik 50 proc. (apie 100 km) bendro miesto gatvių ilgio.
Daugiausiai išgrįstų gatvių buvo Senamiestyje, Naujamiestyje ir Žaliakalnyje, o mažiausiai – Vilijampolėje ir Šančiuose.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą