Paslėpti tarpukario Kauno grindiniai
Paskelbta
2012-06-22
Virginija
Skučaitė
Dabartinė centrinių Kauno
gatvių danga slepia tarpukario dangų įvairovę, jų kaitą ir anuometės
laikinosios sostinės valdžios požiūrį į miesto infrastruktūrą.
Remontavo
savininkai
Neseniai nesėkmingai
bandyta nugvelbti tašytus lauko akmenis, rastus po asfaltu rekonstruojamame
A.Juozapavičiaus prospekte. Ilgapirščiai žinojo jų vertę – tai tarpukario laikų
grindinys.
Anot istoriko Mindaugo
Balkaus, XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje tik keliolika Kauno Senamiesčio ir
Naujamiesčio gatvių buvo grįstos netašytais lauko akmenimis, o kitos iš viso
buvo negrįstos. Tašytais akmenimis imta grįsti gerokai vėliau.
„Dabartinė V.Putvinskio
gatvė paprastų lauko akmenų grindinio sulaukė tik 1923 m. Ir grįstų gatvių
būklė dažniausiai būdavo prasta, nes grindinius turėjo prižiūrėti ir remontuoti
patys namų valdų savininkai. Šios prievolės daugelis vengė arba samdė
pigiausius darbininkus, kurie, suprantama, darbą atlikdavo prastai“, – sakė
Kauno gatvių grindinių istorija besidomintis M.Balkus.
Mediniai
šaligatviai
Kita anuomečių Kauno
gatvių problema – šaligatvių stoka. To meto šaligatviai – iš medinių lentų
sukalti takeliai palei gatves. Tokius šaligatvius ir gatves jungė mediniai
tiltukai, nutiesti virš griovių, skirtų vandeniui nubėgti nuo važiuojamosios
gatvės dalies.
„Minėtus griovius reikėjo
nuolat valyti, nes nuo nešvarumų jie greitai užakdavo, pradėdavo dvokti juose
susikaupęs vanduo. Kaunui tapus laikinąja sostine, pradėjo daugėti automobilių,
1924 m.
mieste pasirodė pirmieji autobusai – reikėjo tinkamai sutvarkyti bent
pagrindines miesto gatves“, – pasakojo M.Balkus.
Tad Kauno savivaldybė jau
nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio suskubo gerinti gatvių infrastruktūrą.
Būtina prisiminti, kad šioje srityje daugiausiai nuveikė Kauno burmistras Jonas
Vileišis (1921–1931 m.).
Akmenys
triukšmavo
Jau 1925 m. buvo nutarta Kauno
gatvėse kloti tik betoninių plytelių šaligatvius, o medinius – tik
priemiesčiuose ir tik prie medinių namų. Po poros metų miesto savivaldybė įvedė
privalomą Kauno gatvių grindimo mokestį, kurį turėjo mokėti namų valdų
savininkai.
Surinktos lėšos buvo
naudojamos Kauno gatvėms modernizuoti, nes paprastų lauko akmenų grindinys
laikinosios sostinės pagrindinėse gatvėse anuomet atrodė tikra atgyvena ir buvo
itin nepraktiškas. Esant intensyviam eismui, akmenimis grįstose gatvėse kildavo
didelis triukšmas, sklisdavo dulkių debesys. Be to, į tarpus tarp akmenų
sunkdavosi arklių mėšlas, dėl to gatvės dvokdavo net ir pašalinus nešvarumus
nuo grindinio. Tad nutarta bent reprezentacinėse miesto gatvėse, kur buvo
įsikūrusios ministerijos, diplomatinės atstovybės, įrengti naujoviškas gatvių
dangas.
Pirmosios Kauno gatvės 1928 m. sulaukė bituminio
pagrindo gatvių dangų: asfaltbetoniu buvo išklotos Maironio ir K.Donelaičio
gatvių atkarpos ties tuomete Finansų ministerija (dabar tame pastate įsikūręs
M.Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas) ir Lietuvos banku. Darbai
buvo atliekami iš JAV atsivežta technika ir medžiagomis.
Laisvės alėjos
drabužis
Tuometės P.Lukšio gatvės
(dabar Šv.Gertrūdos) dangai 1929
m. pirmą kartą Kaune panaudoti tašyti akmenys. „Modernūs
grindiniai to meto Lietuvoje buvo naujovė. Ypač jie stebino į Kauno turgus
atvažiavusius ūkininkus. Pasitaikydavo, kai blogai pakaustyti jų arkliukai
paslysdavo ant asfaltbetonio dangos ir nugriūdavo“, – tikino istorikas.
Didžiausios pažangos
Kauno miesto gatvių infrastruktūroje buvo pasiekta XX a. ketvirtajame
dešimtmetyje: kapitališkai sutvarkytos bemaž visos Naujamiesčio ir dauguma
magistralinių miesto gatvių. 1930–1932 m. Kauno simbolis – Laisvės alėja
išsivadavo nuo neišvaizdaus lauko akmenų grindinio – jis buvo padengtas
asfaltbetoniu. O štai 1931 m.
švedų firma išklojo Vytauto prospekto vidurį amezitu (bituminio pagrindo gatvių
dangos rūšis), o gatvės važiuojamosios dalies kraštus padengė lauko akmenimis.
„Toks sprendimas nebuvo
itin vykęs, nes dauguma eismo dalyvių norėdavo važiuoti gatvės viduriu, nes
lygia danga važiuoti patogiau, o esant intensyviam judėjimui toks sambūris
keldavo pavojų eismo dalyvių saugumui“, – teigė M.Balkus.
Gatvių grindimo
metrika
Mažai kauniečių žino, kad
tirštai žydų anksčiau apgyventa I.Kanto gatvė 1933 m. eksperimento tvarka
buvo išgrįsta medinėmis impregnuotomis trinkelėmis. Deja, eksperimentas
nepasitvirtino – palijus tokia danga tapdavo itin slidi.
Pasak M.Balkaus, XX a.
ketvirtajame dešimtmetyje nemaža dalis Kauno gatvių buvo išgrįstos baltomis
Solomono Gudinsko plytų fabrike Petrašiūnuose pagamintomis smėlio, asbesto,
cemento ir kreidos silikato mišinio (bituko) plytomis.
Tokiomis plytomis ir
tašytais akmenimis 1936 m.
buvo išgrįsta didžioji A.Juozapavičiaus prospekto dalis (dabar surasti tašyti
akmenys kloti būtent 1936 m.),
1937 m.
– Veiverių gatvė ir Ukmergės plentas (dabar Savanorių prospektas), 1938 m. – K.Petrausko gatvė.
„Šiose gatvėse esantys
granitiniai šaligatvių borteliai išliko būtent iš tų laikų, o dalis senojo
grindinio vis dar slepiasi po asfaltu. Dėl modernių dangų brangumo buvo
grindžiamos tik reprezentacinės ir magistralinės miesto gatvės. Daugelis
šalutinių miesto gatvių tebebuvo išklojamos paprastais lauko akmenimis, kurie
dažniausiai buvo atvežami iš tų miesto gatvių, kurios buvo grindžiamos moderniu
grindiniu", – aiškino M.Balkus.
Pusė gatvių –
grįstos
1918–1940 m. laikotarpiu
Kauno miesto plotas išaugo beveik aštuonis kartus – nuo 557 iki 3 983 ha, tačiau dauguma
gatvių naujai prijungtose miesto dalyse buvo visiškai negrįstos.
Kauno miesto savivaldybei
reikėjo daug laiko ir lėšų norint tinkamai sutvarkyti gatves, tačiau, nepaisant
to, tarpukariu buvo pasiekta akivaizdi pažanga:
1938 m. Kaune įvairiomis dangomis buvo išgrįsta beveik 50 proc. (apie 100 km) bendro miesto gatvių
ilgio.
Daugiausiai išgrįstų
gatvių buvo Senamiestyje, Naujamiestyje ir Žaliakalnyje, o mažiausiai –
Vilijampolėje ir Šančiuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą