Kauno fortai - maršrutai - ekskursijos

 

Kelionės laiku

2011m. rugsėjo 30d. prisimindami praeito šimtmečio Lietuvai svarbius įvykius Kauno tvirtovės VII fortas, VŠĮ „Karo paveldo centras“ ir kelionių agentūra Superkelionės.lt  visus gyvajai istorijai neabejingus žmones pakvietė į pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengiama karinę ekskursiją, kurios metu buvo atpasakota Kauno tvirtovės VII  forto istorija, kuri kartu atspindi ir  XXa. įvykius  Lietuvoje.

   Fortui  XX amžiuke teko pajausti  Rusijos Imperijos carinę okupaciją, Pirmąjį Pasaulinį karą, trumpą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją,  II Pasaulinį karą, žydų genocidą, stebėti didžiausiais Lietuvos netektys bei sovietinės okupacijos periodą.

   Ekskursijos metu buvo galima išgirsti ne tik gido pasakojimą, bet ir stebėti dviejų Pasaulinių karų  epizodus, kurių metų buvo naudojami tikri ginklai ir aidėjo šūviai.    Organizatoriai pažadėjo ir ateityje rengti panašias atrakcijas.
 http://www.efoto.lt/node/695010


http://www.muziejai.lt/Kaunas/7forto_muziejus.htm

http://www.kaunotvirtove.lt/news.php

http://www.lrytas.lt/-12313913681230996707-p2-kauno-tvirtov%C4%97s-fortai-traukos-prie%C5%BEastys-ir-ne%C4%AFvertinti-pavojai.htm

Kauno tvirtovės fortai: traukos priežastys ir neįvertinti pavojai

Dainius Babilas (“Kultūros barai” Nr.12) 2009-01-08

Nelaimingąją 2008 m. lapkričio 12 d. buvau vos už kelių metrų nuo nekaltai atrodžiusios smėlio krūvelės, kai mergaitei po kojomis staiga nugriaudėjo sprogimas. Dešimtmetį buvęs tikrumas, kad fortai saugūs, dingo akimirksniu. Tai privertė iš naujo įvertinti Kauno tvirtovės problemas, joje tykančius pavojus. Kauno fortų būklė visada kėlė nerimą, tačiau šįkart skaudi tragedija paliudijo, kad plėtojant kultūros paveldo sklaidą buvo pamiršti svarbiausi veiksniai: saugumas ir atsakomybė.

Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per ten eina kiekvienas forto lankytojas.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Kauno fortinė tvirtovė - unikalus fortifikacijos ir vertingas kultūros paveldo objektas. 1882 m. pradėta statyti tvirtovė buvo viena iš keleto didžiausių ir svarbiausių visoje Rusijos imperijoje. Ją sudarė tvirtovės įgulos administraciniai pastatai, kareivinės, artilerijos sandėliai, slėptuvės, geležinkelio linijos, akmenimis grįsti keliai ir t.t. Svarbiausia jos dalis - gynybinių fortų ir baterijų žiedas. Tvirtovė padarė didžiulę įtaką Kauno urbanistinei plėtrai. Lietuvoje savo dydžiu ji pranoksta visus kitus militaristinės paskirties kompleksus, o visumos atžvilgiu yra palyginti gerai išsilaikiusi ir puikiai iliustruoja XIX a. pabaigos - XX a. pradžios fortifikacijos raidą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune buvo pastatyti devyni fortai, kiti, nors suplanuoti, liko arba nebaigti, arba jų net nepradėta statyti. Daugelis fortų pastatyti pagal tipinį projektą, bet, atsižvelgiant į landšaftą, šiek tiek skyrėsi jų struktūra. Tik I, II ir III fortai buvo panašūs. 1901 m. pradėtas statyti IX fortas buvo moderniausias, betoninis ir turėjo būti pirmasis iš planuoto antrojo fortų žiedo.

Po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įkurtas muziejus, skirtas pažinti hitleriniam terorui ir jo aukoms atminti. Ilgą laiką nebuvo net užsimenama apie bendrą Kauno tvirtovės struktūrą ir pirminę jos paskirtį. Galima numanyti, kad kaip tik dėl šios sovietmečiu veikusio muziejaus ideologijos Lietuvos visuomenės sąmonėje forto sąvoka tapo kalėjimo ir koncentracijos stovyklos sinonimu. Dar blogiau, kad įsitvirtino neigiami stereotipai apie fortus kaip okupacinės valstybės paveldą, nes tai ilgam laikui pristabdė mokslinius tvirtovės tyrimus ir sumenkino šios tematikos aktualumą visuomenės akyse. Fortai nebuvo suvokiami kaip fortifikacijos raidos tęsinys šalia kitų karinių objektų - piliakalnių ar pilių. Be to, sovietmečiu kai kuriuos fortus mindžiojo kareiviški batai. Tik išvedus Sovietų Sąjungos kariuomenę, fortų užkardos buvo atvertos visuomenei ir atsirado galimybė juos pažinti.

Nepriklausomoje Lietuvoje kartu su smalsumo vedamais tyrinėtojais apleistus fortus „atrado“ šiukšlintojai ir benamiai. I forte buvo taisomi automobiliai, pievose ganėsi ožkos. Vasarą nuo forto pylimų vaikai važinėdavo su dviračiais ir motociklais, žiemą - su slidėmis ir rogutėmis. Gyvenamųjų namų apsuptyje atsidūrę II ir VIII fortai tapo viešojo gyvenimo erdvėmis: pasivaikščiojimų vieta ir žaidimų aikštelėmis. Kauno tvirtovės fortuose įsikurdavo žiemoti šikšnosparniai. 2002 m. Kauno tvirtovės fortai (tarp jų ir miesto pakraštyje, netoli Noreikiškių kaimo, esantis I fortas) buvo įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 2005 m. kultūros ministro įsakymu šis karinis statinys buvo priskirtas prie viešojo pažinimo ir naudojimo objektų. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas įpareigoja sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms šį„nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis“. Prieš kurį laiką Valstybės turto fondas davė leidimą forte žaisti dažasvydį. Forto sienos iškart nusidažė ryškiaspalviais dažais, o teritorijoje atsirado dažasvydžiui reikalingos statinės, smėlis ir t.t.

Fortais pradėjo vis labiau domėtis kelionių organizatoriai. 2000 m. gidai ekspertai aukščiausiu balu įvertino ekskursiją po Kauno tvirtovę - prasidėjusi nuo I forto, ji vesdavo iki II ir V, o baigdavosi prie Kauno tvirtovės administracinių pastatų Gedimino gatvėje ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Netrukus šis maršrutas buvo pavadintas „Kauno tvirtovės istorija“ ir įtrauktas į Turizmo departamento administruojamą gidų, kelionių vadovų ir maršrutų registrą. Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų ir karo istorikų vedamas ekskursijas papildė gidų profesionalų, turinčių pažymėjimus, vedamos ekskursijos, kurios dažniausiai užsukdavo ir į I fortą.

Pramintais takais vedami turistai jautėsi saugūs, o fortą pažįstantys gidai stengėsi nepriartėti prie dviejų neuždengtų šulinių, iš kurių vienas buvo atitvertas niekada neišdžiūvančia ir sunkiai peržengiama bala. Pavojingesnės vietos buvo ten, kur forto žemių pylimai baigdavosi statmenai žemyn krintančiais kazematų fasadais, bet ekskursijos po jas nevaikščiodavo. Žinoma, gidai vis tiek įspėdavo turistus, kokių pavojų esama fortuose, ir griežtai reikalaudavo neatsiskirti nuo grupės. Pirmąkart grupes lydintys gidai prieš tai apie viską būtinai išklausinėdavo patyrusius kolegas. Maršrutas buvo sudaromas taip, kad ekskursantams nekiltų grėsmė paslysti, išsitepti ar prisemti batus. Apleistuose fortuose apsilankė tūkstančiai ekskursijų ir dešimtys tūkstančių žmonių: moksleivių, suaugusiųjų ir svečių iš užsienio.

Kiekvienas apsilankymas fortuose kėlė vis didesnį visuomenės pasitikėjimą, veikė tarsi patraukli vilionė ten vykti ir kitiems. Kelionių organizatorių kvietimai pasivaikščioti su prožektoriais, pamatyti žiemojančius šikšnosparnius skambėjo kur kas patraukliau negu paprasta ekskursija po Kauno senamiestį ar Pažaislio vienuolyno ansamblį. Susidomėjimas fortais nuolat augo, pelningų ekskursijų sąrašas ilgėjo. Karo paveldas traukė tiek komercinės, tiek nekomercinės veiklos organizatorius. Švenčiant pasaulinę turizmo dieną, kauniečiams buvo siūlomos nemokamos ekskursijos po Kauno fortus. I forte įvyko šiuolaikinio meno akcija, per kurią fortų - buvusių kareivinių - skliautai buvo papuošti raudonomis rožėmis. Didžiulio susidomėjimo sulaukė Kauno fotomenininko Gintaro Česonio fotografijų albumas„Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“. Vaikų kūrybinių gebėjimų ugdymo centras organizavo paskaitą ir pasivaikščiojimą po I fortą. Buvo akivaizdu, kad fortai tapo viešąja visuomenine erdve. Visi kauniečiai žinojo, kad Kauno tvirtovė yra atvira.

Kauno miesto savivaldybė, įsitraukusi į tarptautinį projektą „Baltic Fort Route“, pastatė informacinius stendus su fortų planais ir aprašymais keliomis kalbomis. Šie stendai aiškiai apibrėžė fortus ne tik kaip kultūros paveldo objektus, bet ir kaip lankytinas vietas. Apleisti Kauno tvirtovės fortai atsidūrė ir savivaldybės tinklalapyje paskelbtų lankytinų vietų sąraše. Anksčiau pro šalį automobiliais važiuodavę žmones net neįtardavo, kad visai čia pat, po žemių pylimais, yra fortų statiniai. Masyvūs informaciniai stendai neliko nepastebėti ir smalsumas augo lygia greta su pasitikėjimu.

Daugelis Kauno tvirtovės tyrinėtojų ir entuziastų nuoširdžiai tikėjo, kad fortų atvirumas visuomenei padės patraukti daugiau valdžios institucijų dėmesio ir tai neleis jiems sugriūti. Buvo laukiama renovacijų ir platesnio pritaikymo visuomenės reikmėms. Tikėtasi ženklių pokyčių. Tačiau laikas bėgo, lankytojų daugėjo, o tvirtovė vis nesikeitė. Pavasarį tirpstantis sniegas nugriovė I forto mūrinę sienelę prie įėjimo į centrinę poterną. Tapo akivaizdu, kad pastaraisiais dešimtmečiais fortų statiniams padaryta tokia didžiulė žala, kokios anksčiau net kariuomenės naudojama tvirtovė nebuvo patyrusi.

Apgailėtina šio paveldo objekto būklė paskatino fortų gynėjus vienytis - buvo įkurta neformali visuomeninė grupė, ėmusi organizuoti talkas ir pradėjusi kasinėjimus. Išvežti šiukšles iš fortų atrodė graži iniciatyva. Talkinti ėmėsi ne tik mėgėjai, buvo čia ir istorikų, ir architektų. Nebuvo tik kam imtis atsakomybės už saugumą. Visiems atrodė, kad pavojingas karo laikų paveldas - sprogmenys - guli po storu žemės sluoksniu. Tačiau mėgėjiškas darbas su kastuvais vis tiek buvo per daug avantiūristinis. Nelegalūs kasinėjimai vyko, sprogimų nebuvo ir imta manyti, kad net Pirmojo pasaulinio karo metais labiausiai apšaudytuose I, II ir III fortuose nelikę jokių sprogmenų. Talkininkai drąsiai rinko per dešimtmečius susikaupusias šiukšles, pjovė aukštą žolę, vaikščiojo grioviais. Šių talkų kontekste turistinė ekskursija fortų takais priminė pasivaikščiojimą po Laisvės alėją ar Santakos parką.

Šalia jau seniau veikusio Vytauto Didžiojo universiteto Karo istorijos centro ir Lietuvos karo istorijos draugijos, Kaune atsirado ir daugiau organizacijų, kurios ryžosi spręsti tvirtovės problemas. Buvo įkurta Kauno tvirtovės asociacija ir Karo paveldo centras. Daugiau dėmesio Kauno tvirtovės paveldui ėmė skirti ir IX forto muziejus. Pasirodė pirmieji leidiniai - ilgamečio tvirtovės tyrinėtojo Arvydo Pociūno knyga „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais“, Vladimiro Orlovo „Kauno tvirtovės istorija“ ir dviejų autorių parengtas Kauno tvirtovės atlasas, puikiai talkinantis mėgėjiškiems pasivaikščiojimams po fortus. Į šių knygų pristatymus susirinkdavo ypač daug žmonių.

Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per ten eina kiekvienas forto lankytojas. Nepaisant geranoriško rūpesčio ir tvirtovės labui atliktų darbų, tenka pripažinti, kad fortų viešumas tapo ir skaudžia rykšte. Visuomenė pati atvėrė kelius į apleistus fortus, tačiau neįvertino su tuo susijusių pavojų - „neaiškių“ lankytojų, kurie čia ėmėsi neleistinos veiklos, ir neatsakingo jų elgesio.

Kai kalbame apie Lietuvos kultūros paveldo objektus ir lėšas jiems restauruoti, galvojame tik apie išliekamąją jų vertę ir turizmo naudą, bet pamirštame, kad būtina rūpintis ir žmonių, norinčių pažinti savo kraštą, saugumu. Šiurpi Kauno tvirtovės pamoka šaukte šaukiasi kuo skubiau priimti sprendimus, užtikrinsiančius, kad lankytis Lietuvos kultūros paveldo objektuose yra saugu. Ekspertai turi suskirstyti kultūros paveldo vietas į saugias ir pavojingas, į rekomenduojamas turistams ir nerekomenduojamas. Reikia įvertinti, kurios iš jų tinkamos ekskursijoms, o kurios - ne. Prie pavojingų vietų turi stovėti apie tai įspėjantys ženklai.

Kas atsitiks su Kauno fortais, jei uždrausime žmonėms juose lankytis? Neprižiūrimi fortai taps dar pavojingesni. Po juos pradės landžioti asocialūs asmenys, ieškantys patogios vietos apsigyventi ar pasislėpti. Kultūros paveldas turėtų būti atviras visuomenei ir jos iniciatyvoms, tačiau pirmiausia reikia užtikrinti jo saugumą. Kauno tvirtovės objektai turi potencialą tapti kultūros, švietimo ir laisvalaikio židiniais, tačiau šiandien jie, deja, nėra tam tinkami, o tikslas šiuo atveju negali pateisinti priemonių.

Nuskendęs slėnis - Kauno marios (3). Maršrutai - ekskursijos:

http://www.vstt.lt/VI/article.php?article_id=872

PAKELIAUKIME PO KAUNO MARIŲ REGIONINĮ PARKĄ

Pažaislio vienuolyno komplekso iškyšulys Kauno mariose.

Ištarus žodį „marios“ mums visiems mintyse tariasi ir antrasis - „Kuršių“. Tačiau šysįk pakeliaukime po kitą stambų vandens telkinį pačiame Lietuvos viduryje - Kauno marias.
Kaip Kaunas aplenkė Vilnių
Šių dviejų pagrindinių šalies miestų gyventojų amžinos varžybos jau seniai perėjo ir į anekdotų lygmenį, ir spėjo nusileisti atgal, ant „nuodėmingos žemės“. Ir vis dėlto vienu atžvilgiu kauniečiai gerokai lenkia vilniečius. Mat sostinės gyventojai neturėjo ir neturi stambaus vandens telkinio, kur galėtų ir pasimaudyti, ir pažvejoti, ir net - paburiuoti. Nei per Vilnių pratekanti Neris, nei šalia esantys Žalieji ežerai neatitinka visų trijų išvardintų kriterijų. O va buvusi laikinoji sostinė turi puikias marias. Ir dar kokias - kai išilgai jų įsismarkauja vakarinis vėjas, geriau su lengva medine ar gumine valtele toliau nuo kranto nenutolti. Antraip nuneš už kelių ar keliolikos kilometrų.

Marių atsiradimo istorija

Tai, kad Kaunas savo pašonėje turi didžiulį ežerą, tradiciškai vadinamu mariomis, reikia „padėkoti“ pavasariniams Nemuno potvyniams, periodiškai skandinusiems šį miestą. Tad tai, apie ką tik kalbėta prieškario metais, „virto kūnu“ pokaryje - aukščiau miesto imta statyti hidroelektrinė. 1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga ir ties Pažaisliu  išsiliejo Kauno marios. O iki 1960 m. pavasario ėmė veikti visi 4 elekrinės agregatai. Ir iki pat 1968 m. (kai ėmė veikti šiluminė elektrinė Elektrėnuose), Kauno HE gamino net trečdalį visos šalyje suvartojamos elektros energijos.
Tačiau daugumą ir kauniečių, o ir viso šalies gyventojus ėmė traukti atsiradęs naujas didžiulis vandens telkinys. Juk užtvenkus Nemuną, susidarė 63,5 km² ploto vandens saugykla – Kauno marios. Joje telpa iki 462 mln. m³ vandens, o Nemunas yra nuolat patvinęs apie 100 km, iki pat Balbieriškio. Vidutinis Kauno marių gylis yra 9 - 12 m, o prie užtvankos siekia 25 m. Vadinasi, čia galima plaukioti su pakankamai didelėmis jachtomis bei kateriais. O ką jau bekalbėti apie žvejų valteles.
Beje, plačiausioje vietoje marios išsilieja 3,3 km, o siauriausioje – susispaudžia iki 0,3 km. Giliausia  Kauno marių vieta siekia 22 metrus, o bendras pakrančių ilgis (iki Balbieriškio) –  net 200 km. Žodžiu, tik per savaitę galima apeiti šį dirbtinį ežerą.
Tačiau tik Kauno marių regioninio parko direkcijoje įkurtame muziejuje Vaišvydavoje susipažinsite ir su „tamsiąja“ marių atsiradimo puse. Juk 1956 m., kai  marių dugnu ėmė virsti didelė Nemuno slėnio teritorija, į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai, iškirsti slėnyje augę miškeliai ir sodai, žemėmis užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, iškasti ar žemėmis užpilti durpynai. Taip iš būsimo marių dugno buvo iškelta net 721 sodyba. Iškeltas ir žilasis Rumšiškių miestelis, tiksliau, perkelta sena medinė bažnyčia, varpinė ir miestelio pavadinimas. O panaikintų gyvenamųjų vietovių likę nenugriauti kiemai priskirti įvairioms gyvenvietėms.

Marios „pagimdė“ ir regioninį parką

Tad nieko nuostabaus, kad nuo pat 1960 m. Kauno marios tapo ta vietą, kur savo savaitgalius praleisdavo dauguma kauniečių. Šalia pat marių kranto atsidūręs Pažaislio vienuolynas, o vėliau - ir įkurtas Liaudies buities muziejus Rumšiškėse (ir sujungtas katerių maršrutu su prieplauka pakaunėje) tapo traukos objektu visos  šalies gyventojams. O vietos jachtklube užgimusi aistra buriuoti lydėjo šalies prezidenta A.Brazauską (ir ne tik jį) visą gyvenimą.
Tad jau 1992 m. buvo įsteigtas vienas pirmųjų - Kauno marių - regioninis parkas. Ir vienas didžiausių, beje, tarp keliasdešimties šalyje saugomų teritorijų: jo plotas - beveik 10 tūkst. ha. Ir nors parkas įsikūręs didmiesčio pašonėje, draustiniai šiame regioniniame parke užima net 4550 ha, tarp jų kraštovaizdžio draustiniai užima 3102 ha; gamtiniai draustiniai – 1242 ha, kultūriniai draustiniai – 206 ha. Tačiau nepaisant, atrodytų, taip įvairiais apribojimais suvaržytos šios pakaunės teritorijos, žinant maršrutus, galima visai smagiai pakeliauti.
Maršrutai energingiems (mėgstaniems keliauti pėsčiomis)

Žiegždrių geologinis takas. Jis skirtas visiems, besidomintiems geologija ar norintiems išmokti skaityti mūsų krašto gelmių istoriją, užrašytą jos plutos sluoksniuose. Šalia tako -  į amfiteatrus panašios daubos bei grėsmingai žiojėjančios olos. Pačio tako pradžią, beje, netoli Žiegždrių gyvenvietės, padės atrasti informacinis stendas. Jūsų kelionė truks apie 1 valandą, mat minėto pažintinio tako ilgis - vos 1,6 km. Tačiau čia iš arčiau apžiūrima: varvinių molių nuošliaužos, Žiegždrių atodanga, aštuonkamienės bei pačios storiausios kairiajame Kauno marių krante liepos, nuošliaužos performuotą šlaitą bei Kalniškių konglomeratų atodangą.
Pakalniškių pažintinis takas. Tai visų pirma - retų ir įdomių augalų augimvietės. Daug įspūdžių palieka ir savita reljefo įvairovė. Takas eina per Girionių erozinį kalvyną, kur kalvos labai primena piliakalnius. Šio tako pradžią padės atrasti informacinis stendas prie Piliuonos gatvės. Pats takas nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės tęsiasi beveik 3 km. Keliaujant galima užkopti į Pakalniškių piliakalnį ir pagrožėti Kauno marių kraštovaizdžiu. Šalimais - žemapelkė, apaugusia juodalksniais, o tako gale - vienas didžiausių ir rūšine įvairove turtingiausių Lietuvoje Girionių parkas.
Rekreacinis takas Girionys – Laumėnai – Žiegždriai. Čia galima išvysti iki šiol vykstančius marių šlaitų formavimosi geologinius procesus, pasigrožėti kraštovaizdžiu, išmokti neskubėti, pailsėti, užkąsti gamtoje ir vėl žygiuoti. Ši kelionė prasideda nuo Girionių poilsiavietės, esančios Raguolių pušyno pašonėje. Jūsų kelionė truks apie 4 val., o pasiekę tako pabaigą būsite nukeliavę apie 6 km.
Maršrutas pėsčiomis po Gastilionių botaninį zoologinį draustinį. Tai - pėsčiųjų maršrutas, skirtas norintiems patirti neišdildomų įspūdžių keliaujant laukine gamta. Kalvotas reljefas, po kojomis atsiveriantys skardžiai (Gastilionių atodanga), griūvantys žaibo apdeginti medžiai, milžiniška Rumšiškių miško pušis, parimusi ant ąžuolo peties – sužavės ne viena gamtos mylėtoją, o ieškantys mistinių pojūčių galės pabandyti atrasti paslaptingąjį juodąjį ežerą – Paežerojų, vienintelį ežerą regioniniame parke. Maršrutas vingiuoja Rumšiškių mišku, žvejų išmintais takeliais. Objektus pagelbės atrasti nukreipiančiosios rodyklės ir turimas žemėlapis. Maršruto ilgis apie 3 km, kelionė truksite apie 2 val. Taką atrasite atvykę į Rumšiškių mišką, pasukę keliuku nuo Rumšiškių.
Maršrutai tinginiams (keliaujantiems automobiliu)

Kelionė dešiniąja Kauno marių pakrante. Maršruto ilgis apie 70 km, kelionė trunka apie 5 val. Ją pradėkite nuo šalia Kauno įsikūriusio Girionių parko. Šis peizažinio stiliaus parkas kartu su Raguolių pušynu (kuris taipogi tvarkomas kaip parkas) yra vienas didžiausių Lietuvoje pagal plotą ir turtingiausių rūšine sudėtimi parkas (per 250 medžių ir krūmų rūšių bei formų). Iš čia pasukame link vieno vertingiausių brandžiojo baroko paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Rytų Europoje - Pažaislio vienuolyno ansamblio. O jį supačiame sename miško parke rasite paminklą sunykusiam Pažaislio ąžuolui bei storiausią Kaune Taikos kalno ąžuolą.
Toliau -  Palemonas, kur veši pati vertingiausia regioniniame parke natūrali pieva, turtinga vaistinių ir maistinių augalų. Šalia - Vieškūnų piliakalnį (XIV a. II p.), vienas geriausiai išlikusių iš maždaug 50 dabar užlietų ir sunaikintų erozinių procesų piliakalnių Kauno marių pakrančių regione. Piliakalnį supa Kauno tvirtovės Geležinkelio (Palemono) forto liekanos. Mat projektuojant antrąjį (1911 m.) Kauno tvirtovės gynybinį žiedą buvo numatyta pastatyti dar 12 fortų, 2 fortų grupes ir 9 atsparos punktus.
Vos už 3 km nuo  Vieškūnų piliakalnio - Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Jis Palemone įkurtas 1962 m., o namas statytas 1937 – 1938 m. pagal poetės vyro – skulptoriaus ir architekto – Bernardo Bučo projektą. Poetė su šeima čia gyveno nuo 1937 iki 1941 m. 
Kitas sustojimas prie vienintelio regioniniame parke ežero – Paežerojaus. Trumpam atsikvėpti apsistokite prie ežero įrengtoje poilsiavietėje, čia galite užkąsti, o vaikai atras vietos įvairiems žaidimams (keliaujantiems patariama turėti kamuolį, o vietoje galima išsikepti dešrelių).
Pasistiprinus galima užsukti į Lietuvos liaudies buities muziejų ir nepatingėti užkopti į 15 m. apžvalgos bokštą. Netoliese, ant stataus Pravienos upelio šlaito stovinčios vienos įdomiausių XIX a. rytų Lietuvos liaudiškų bažnyčių - Rumšiškių bažnyčios ir varpinės. Bažnyčia anksčiau stovėjo apatinėje Nemuno terasoje, iš kur dėl Kauno HE statybos beveik nepakeista perkelta į aukštesnę vietą.
Toliau - Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, čia trumpai galite supažindinti su elektrinės veikimo principais, apžiūrėti pastatą, apžvelgti apylinkes nuo Kruonio HAE aukštutinio baseino ( iš anksto susitarus su Kruonio HAE specialistais). Netoli Kruonio HAE - Maisiejūnų piliakalnis. Nuo jo pasukę nurodyta kryptimi, pasieksite ir jotvingiams priskiriamus pilkapius.
Pakeliui į Kauną, pastebėję nuorodą, galite pasukti Lašinių piliakalnio link. Po pažinties su istoriniu-archeologiniu objektu aplankykite Mergakalnį, aukščiausią regioninio parko atodangą Dovainonyse. Jos aukštis siekia 42 m, ilgis – 500 m. Nuo apžvalgos aikštelės atsivers kerintis vaizdas į Paukščių salas. Nuo Dovainonių Kauną pasieksite vos per 30 minučių.
Kelionė  kairiąja Kauno marių pakrante. Maršruto ilgis apie 24 km, trukmė apie 5 val.
 Kelionė pradėkite apsilankydami Kauno marių regioninio parko direkcijoje (Miškininkų g.2, Vaišvydavos k., Kauno raj.). Čia susipažinsite su Kauno marių atsiradimo istorija, sužinosite iš marių dugno iškeltų kaimų ir žmonių likimus, apžiūrėsite gamtinę ir etnografines ekspozicijas. Iš direkcijos rekomenduotina pasivaikščioti po vienintelį Dubravos arboretumą. Tai - vienas iš botanikos sodų, kuriuose auginami daugiausia sumedėję augalai, kategorijų. Nuo  1958 m. 38 ha plote kiek banguotoje lygumoje sukaupti ir tiriami per 1000 sumedėjusių augalų.
Paėjėję vos 2 km pasieksite jau minėtą Girionių parką. Iš čia grįžkite prie regioninio parko direkcijos ir kelionę tęskite Žiegždrių kryptimi. Juos pasiekę, atraskite kelio ženklą „Žiegždrių geologinis takas“ bei -  Žieždrių ir Kalniškių konglomeratų atodangas. Pati įdomiausia – Kalniškių konglomeratų atodanga. Jos viršutinėje dalyje atsidengia konglomeratų sluoksniai. Konglomeratas – tai gamtiniu cementu į kietą uolieną surištas smėlis, žvyras ir gargždas, šiek tiek primenantis mums žinomą betoną. Kadangi šlaite nuolatos vyksta abrazijos procesai čia formuojasi olos, o marių pakrantė nusėta įvairaus stambumo konglomerato nuolaužomis. Apžiūrint konglomeratų ertmes ir nelygumus, galima pamatyti nedidelių varveklių. Tai sustingusios stalaktitų užuomazgos.
Vėliau, pervažiavę Šlienavą, nusileiskite Kauno marių link. Čia atrasite išties įspūdingą gamtos ir kultūros paveldo objektų sankaupą: Samylų piliakalnį, kurį supa išties įspūdingos amūrinio kamštenio, pocūgės, riešutmedžių giraitės.
Iš čia sukame link Gervėnupio. Šalia sodų pastebėsite nedidelį kauburėlį – Dubravų piliakalnį. Už piliakalnio pasukę į mišką, Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos 79 kvartale, atrasite  Dubravos dvynius: ąžuolą, „apsikabinusį“ pušį. Gal kėkštas pamiršo kur paslėpė gilę, gal voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą, gal...Kaip ten bebūtų, daugiau kaip 150 m. ąžuolas vis labiau linksta prie pušies. Pušies aukštis – 33 m, ąžuolo – 27 m. Abiejų medžių apimtis 3,60 m. Nuo „medžių dvynių“ sukame į Arlaviškes. Čia paganykite akis į įvairiausių formų kadagius. Dažną regioninio parko lankytoją Arlaviškių botaniniame draustinyje pakeri unikalus stačiame marių šlaite augantis kadagynas. Šiame draustinyje taip pat gausu retųjų žolinių augalų. O nuo Arlaviškių iki Kauno centro automobiliu ar autobusu teužtruksite vos 30 minučių.
Žurnalistas Arūnas Marcinkevičius