Kauno fortai - Įgulos bažnyčia.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia

http://www.arzinai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2279&catid=72&Itemid=648&lang=lt

Kitos reikšmės – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

Koordinatės:54°53′49″N 23°55′16″E (ž.)

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia
Vyskupija	Kauno
Dekanatas	Kauno I
Savivaldybė	Kauno miestas
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	Nepriklausomybės a. 14
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta	1895 m.
Stilius	neobizantika

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (dar žinoma kaip Kauno soboras) stovi Kauno naujamiestyje, rytinėje Laisvės alėjos dalyje, specialiai suformuotos aikštės centre.

Turinys 1 Istorija 1.1 Statyba 1.2 Tarpukaris ir sovietmetis 1.3 Atgimimas 2 Rektoriai 3 Literatūra 4 Šaltiniai 5 Nuorodos

Istorija

Statyba

Įrengus Kauno tvirtovės gynybinius fortus, 1888–1891 m. miesto centre (Naujamiestyje), dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse, iškilo ištisas kompleksas administracinių tvirtovės pastatų. Projekto autorius ir statybos darbų vykdytojas – karo inžinierius, papulkininkis Konstantinas Limarenka. 1890 m. lapkričio 10 d. Peterburgo architekto akademiko D. Grimo pakoreguotą projektą patvirtino Rusijos caras Aleksandras III.

Bažnyčia XIX a. pabaigoje

Stačiatikių soboras planuotas statyti kaip reprezentacinis tvirtovės statinys, išreiškiantis prabangą ir oficialumą. Pasirinkta bazilikinės šventyklos forma turėjo sušvelninti konfesinį priešiškumą ir priminti bendras krikščionybės ištakas. Pagrindinis pastato tūris vientisas (artimas kubui). Jį vainikuoja 5 kupolai – didelis pagrindinis ir 4 mažieji.
1891 m. birželio 29 d. pašventintas kertinis akmuo. ^[1] Mūro darbus atliko meistrai iš Černigovo gubernijos. Naudotos patvarios medžiagos ir modernios tuo metu statybos technologijos. Plytos buvo gaminamos tvirtovės inžinierių valdybos plytinėse. Grindys išklotos spalvotomis metlacho plytelėmis, presbiterinėje dalyje – marmuro plokštėmis. Šlifuotas granitas cokoliui ir laiptams atgabentas iš Suomijos. Sraigtiniai laiptai, stogo kraigų ir mažųjų kupolų tvorelės lietos iš ketaus. Kolonos stovi ant metalinių bazių (lieto ketaus plokščių). Rūsyje įrengtas centrinis šildymas su keturiais kaloriferiais, atvežtais iš Varšuvos. Statant soborą pirmą kartą Lietuvoje sumontuotas 16,3 m skersmens gelžbetoninis kupolas.

Bažnyčios kupolai

Kaizerinė vokiečių kariuomenė

1894–1895 m. dekoruotas vidus. Tapybos darbus atliko Peterburgo rusų dailininkų tarpusavio pagalbos draugijos nariai. Interjerą pagal V. Griaznovo piešinius dekoravo A. Trejus iš Vilniaus. Viso pastato dekore išskirtinai gausu graikų, arba dar vadinamo karių, kryžiaus motyvų. Architektūra primena senąsias pravoslavų cerkves. ^[2] Įrengtas ikonostasas turėjo 122 paveikslus. Mažuosiuose kupoluose pakabinta 12 varpų, vienas jų nulietas 1618 m. Karaliaučiuje. Šventovės statybai sunaudota 4 300 000 plytų, kainavo 375 000 rublių. ^[3]
1895 m. rugsėjo 17 d. pastatas konsekruotas šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboru (Petropavlovskij sobor) ir iki 1915 m. rugpjūčio 17 d. priklausė Rusijos imperijos karinėms žinyboms. ^[4]

Tarpukaris ir sovietmetis

1915 m. vokiečiams užėmus Kauną, sobore (vad. Rusische sobor) laikytos pamaldos kariams evangelikams liuteronams. Vokiečiai išvežė varpus, nuo mažųjų kupolų nuplėšė cinko skardą.
1919 m. rugpjūčio 8 d. soboras pripažintas valstybės nuosavybe, jis perduotas Kauno karinei įgulai ir tituluotas šv. Arkangelo Mykolo vardu. 1934 m. Krašto apsaugos ministerijos lėšomis bažnyčia buvo remontuojama. Uždažyti slaviški užrašai ir tapyba pilonuose, perdengti kupolai. Dailininkas Vladas Didžiokas su mokiniais pertapė apsidę į siužetą „Kristus, gerasis piemuo“.
1939 m. įrengti „E. F. Walcker“ firmos vargonai. Instrumentu koncertavo žymūs to laikmečio vargonininkai: Zigmas Aleksandravičius, Zenonas Nomeika, Jonas Žukas, Konradas Kaveckas. Bažnytinės muzikos koncertuose dalyvaudavo Operos solistai. ^{[5] [6]}
1941 m. liepos 21 d. (nors kai kurie istorikai teigia, kad metais anksčiau, 1940 m. įžengus sovietams) nustojo buvus Lietuvos kariuomenės sielovados centru. 1950 m. kovo 2 d. įsteigta šv. Arkangelo Mykolo parapija. 1962 m. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu bažnyčia uždaryta, pastatas paverstas Dailės muziejaus filialu. Bažnyčios inventorių perėmė Kauno, Šakių, Kulvos bažnyčios. Kareivių į aikštę išmestus altorius kunigas J. Jelinskas parsivežė į Santaikos (Alytaus raj.) bažnyčią.
1965 m. įrengta Vitražo ir skulptūros galerija (arch. Algimantas Mikėnas, Rimantas Dičius). 1978 m. ant kupolų buvę kryžiai pakeisti spalvoto stiklo bumbulais-vėjarodėmis, medinės galerijos pertvaros pakeistos mūrinėmis, perdažyti fasadai (arch. Kęstutis Bubnaitis). 1987 m. galerijoje buvo 1227 eksponatai, tarp jų ir Juozo Zikaro Laisvės statula, vyko vargonų muzikos koncertai.

Atgimimas

1991 m. kovo 28 d. sprendimu Kauno miesto Deputatų Taryba Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią grąžino Kauno arkivyskupijos kurijai. 1991 m. rugsėjo 17 d. jos kupoluose vėl iškelti kryžiai, kuriuos be atlygio nuliejo „Centrolito“ gamykla. 1992 m. birželio 7 d. pirmose šv. Mišiose dalyvavo visų Lietuvos kariuomenės karinių struktūrų atstovai, didelis būrys dvasininkų, valstybės atstovų. 1996 m. rugpjūčio 10 d. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius bažnyčią paskyrė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms.
2005 m. rugsėjo 19 d. bažnyčios rūsyje pradėjo veikti muziejus neregiams „XXI amžiaus katakombos“. ^[7] 2009 m. vasario mėn. baigta 2,5 metų trukusi vargonų restauracija. ^[8] Pastatas įrašytas į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. ^[9]

Rektoriai

• 1919 m. Bronius Bumša
• 1919–1929 m. Antanas Palubinskas
• 1929–1938 m. Vladas Mironas
• 1938–1940 m. Adolfas Sabaliauskas
• 1940–1942 m. Bronius Paukštys
• 1942–1944 m. Juozas Meškauskas
• 1944–1950 m. Adolfas Sabaliauskas

Literatūra

• Kauno architektūra / Nijolė Lukšionytė. Įgulos soboras Nepriklausomybės a. 14. - V.: Mokslas, 1991. - 188-190 psl. - ISBN 5-420-00641-3
• Gražina Povilionienė. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčiai 110 metų. - K.: Arx Baltica spaudos namai, 2005.

Šaltiniai

1. ↑ http://www.temples.ru/main.php?op=page&name=06102004092237(5of15)#kkps165
2. ↑ http://img-2005-08.photosight.ru/08/977227.jpg
3. ↑ Jonas Puzinas. Iš Kauno bažnyčių istorijos // Savivaldybė, 1929 m., Nr. 1, 18 psl. [1]
4. ↑ Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčiai - 110 metų // Nemunas, 2005 m. rugsėjo 29 d. Nr. 38 (75-516) [2]
5. ↑ Rimantas Gučas. Kauno vargonai // Nemunas, 2007 m. spalio 11 d. Nr. 36 (170-611) [3]
6. ↑ http://www.vargonai.lt/kaunas_igulos.htm
7. ↑ http://www.muziejai.lt/kaunas/neregiu_muz.htm
8. ↑ http://www.15min.lt/naujiena/spausdinti/miestas/kaunas/42/27740/
9. ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=20904

Nuorodos

Vikiteka: Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Virtuali ekskursija aplink Kauno soborą
• Soboras

Kauno fortai - IX-asis

IX Kauno fortas

http://lt.wikipedia.org/wiki/IX_Kauno_fortas

Koordinatės:54°56′41″N 23°52′14″E (ž.)

Kauno 9-asis fortas

Siena

Forto laiptai

Kalėjimo kamera

Pro šias duris 1943 m. gruodžio 25 d. pabėgo 64 kaliniai žydai

Devintasis fortas – vienas Kauno tvirtovės fortų, yra miesto šiaurės vakaruose. Pastatytas 1901–1913 m.

Turinys 1 Istorija 2 Muziejus 3 Šaltiniai 4 Nuorodos

Istorija

XIX a. pabaigoje Kauno tvirtovės gynyba buvo stiprinama: 1890 m. miestas buvo apsuptas aštuoniais fortais ir devyniomis artilerijos baterijomis. Nuo 1924 m. fortas buvo naudojamas kaip Kauno miesto sunkiųjų darbų kalėjimas. SSRS okupacijos metais (1940–1941 m.) fortą laikinai naudojo NKVD, politiniams kaliniams laikyti juos vežant pakeliui į Sibiro gulago stovyklas.
Nacistinės Vokietijos okupacijos metu fortas buvo naudojamas kaip masinio žmonių naikinimo vieta – nuo 1941 m. spalio mėn. čia vykdytos žudynės. Didžiausios įvyko spalio 29 d. Prieš tai, spalio 28 d. Gestapas atrinko Kauno gete 10 tūkstančių žydų – atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni, ligoti, seni asmenys. Forte jie sušaudyti didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną iki sutemos. Pagal vokiečių ataskaitą, nužudyta 2007 vyrai, 2920 moterų ir 4273 vaikai. Forte taip pat buvo žudomi ir Prancūzijos, Austrijos bei Vokietijos žydai. 1944 m., ateinant sovietinei armijai, vokiečiai likusius gyvus forto kalinius perkėlė į kitus lagerius. Nuo to laiko Devintasis fortas dar žinomas kaip „mirties fortas“.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia dar kelis metus fortą naudojo kaip kalėjimą. Nuo 1948 m. iki 1958 m. jį naudojo žemės ūkio organizacijos. 1958 m. 9-me forte pradėtas kurti muziejus. 1959 m. gegužės 30 d. atverta pirma ekspozicija, kuri buvo paruošta keturiose kamerose – apie hitlerininkų nusikaltimus, kuriuos jie vykdė visoje Lietuvoje. 1960 m. prasidėjo masinių žudynių tyrimai, tuo tikslu buvo renkami masinių žudynių eksponatai, kurie papildė muziejų. 2002 m. įrašytas į kultūros paminklų sąrašą. ^[1]

Muziejus

Muziejuje yra nacistinio ir sovietinio genocido istorinių artefaktų, o taip pat medžiaga iš ankstesnės Kauno ir Devintojo forto istorijos. Fašizmo aukoms 1984 m. pastatytas paminklas (skulpt. Alfonsas Ambraziūnas, architektai G. Baravykas ir V. Vielius, dailininkas K. Morkūnas). Monumento aukštis sudaro 32 metrus. Masinių žudynių vietoje auga žolė, ten pat yra paminklas, ant kurio keliomis kalbomis parašyta: Vieta, kur naciai ir jų pagalbininkai nužudė daugiau kaip 30000 žydų iš Lietuvos ir kitų pasaulio valstybių.

Šaltiniai

1. ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=10452

Nuorodos

Vikiteka: IX Kauno fortas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Kauno 9-ojo forto muziejus
• Jose Gutsteino svetainė
• IX forto memorialas II-jo pasaulinio karo aukoms atmin

Kauno fortai - maršrutai - ekskursijos

 

Kelionės laiku

2011m. rugsėjo 30d. prisimindami praeito šimtmečio Lietuvai svarbius įvykius Kauno tvirtovės VII fortas, VŠĮ „Karo paveldo centras“ ir kelionių agentūra Superkelionės.lt  visus gyvajai istorijai neabejingus žmones pakvietė į pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengiama karinę ekskursiją, kurios metu buvo atpasakota Kauno tvirtovės VII  forto istorija, kuri kartu atspindi ir  XXa. įvykius  Lietuvoje.

   Fortui  XX amžiuke teko pajausti  Rusijos Imperijos carinę okupaciją, Pirmąjį Pasaulinį karą, trumpą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją,  II Pasaulinį karą, žydų genocidą, stebėti didžiausiais Lietuvos netektys bei sovietinės okupacijos periodą.

   Ekskursijos metu buvo galima išgirsti ne tik gido pasakojimą, bet ir stebėti dviejų Pasaulinių karų  epizodus, kurių metų buvo naudojami tikri ginklai ir aidėjo šūviai.    Organizatoriai pažadėjo ir ateityje rengti panašias atrakcijas.
 http://www.efoto.lt/node/695010


http://www.muziejai.lt/Kaunas/7forto_muziejus.htm

http://www.kaunotvirtove.lt/news.php

http://www.lrytas.lt/-12313913681230996707-p2-kauno-tvirtov%C4%97s-fortai-traukos-prie%C5%BEastys-ir-ne%C4%AFvertinti-pavojai.htm

Kauno tvirtovės fortai: traukos priežastys ir neįvertinti pavojai

Dainius Babilas (“Kultūros barai” Nr.12) 2009-01-08

Nelaimingąją 2008 m. lapkričio 12 d. buvau vos už kelių metrų nuo nekaltai atrodžiusios smėlio krūvelės, kai mergaitei po kojomis staiga nugriaudėjo sprogimas. Dešimtmetį buvęs tikrumas, kad fortai saugūs, dingo akimirksniu. Tai privertė iš naujo įvertinti Kauno tvirtovės problemas, joje tykančius pavojus. Kauno fortų būklė visada kėlė nerimą, tačiau šįkart skaudi tragedija paliudijo, kad plėtojant kultūros paveldo sklaidą buvo pamiršti svarbiausi veiksniai: saugumas ir atsakomybė.

Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per ten eina kiekvienas forto lankytojas.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Kauno fortinė tvirtovė - unikalus fortifikacijos ir vertingas kultūros paveldo objektas. 1882 m. pradėta statyti tvirtovė buvo viena iš keleto didžiausių ir svarbiausių visoje Rusijos imperijoje. Ją sudarė tvirtovės įgulos administraciniai pastatai, kareivinės, artilerijos sandėliai, slėptuvės, geležinkelio linijos, akmenimis grįsti keliai ir t.t. Svarbiausia jos dalis - gynybinių fortų ir baterijų žiedas. Tvirtovė padarė didžiulę įtaką Kauno urbanistinei plėtrai. Lietuvoje savo dydžiu ji pranoksta visus kitus militaristinės paskirties kompleksus, o visumos atžvilgiu yra palyginti gerai išsilaikiusi ir puikiai iliustruoja XIX a. pabaigos - XX a. pradžios fortifikacijos raidą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune buvo pastatyti devyni fortai, kiti, nors suplanuoti, liko arba nebaigti, arba jų net nepradėta statyti. Daugelis fortų pastatyti pagal tipinį projektą, bet, atsižvelgiant į landšaftą, šiek tiek skyrėsi jų struktūra. Tik I, II ir III fortai buvo panašūs. 1901 m. pradėtas statyti IX fortas buvo moderniausias, betoninis ir turėjo būti pirmasis iš planuoto antrojo fortų žiedo.

Po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įkurtas muziejus, skirtas pažinti hitleriniam terorui ir jo aukoms atminti. Ilgą laiką nebuvo net užsimenama apie bendrą Kauno tvirtovės struktūrą ir pirminę jos paskirtį. Galima numanyti, kad kaip tik dėl šios sovietmečiu veikusio muziejaus ideologijos Lietuvos visuomenės sąmonėje forto sąvoka tapo kalėjimo ir koncentracijos stovyklos sinonimu. Dar blogiau, kad įsitvirtino neigiami stereotipai apie fortus kaip okupacinės valstybės paveldą, nes tai ilgam laikui pristabdė mokslinius tvirtovės tyrimus ir sumenkino šios tematikos aktualumą visuomenės akyse. Fortai nebuvo suvokiami kaip fortifikacijos raidos tęsinys šalia kitų karinių objektų - piliakalnių ar pilių. Be to, sovietmečiu kai kuriuos fortus mindžiojo kareiviški batai. Tik išvedus Sovietų Sąjungos kariuomenę, fortų užkardos buvo atvertos visuomenei ir atsirado galimybė juos pažinti.

Nepriklausomoje Lietuvoje kartu su smalsumo vedamais tyrinėtojais apleistus fortus „atrado“ šiukšlintojai ir benamiai. I forte buvo taisomi automobiliai, pievose ganėsi ožkos. Vasarą nuo forto pylimų vaikai važinėdavo su dviračiais ir motociklais, žiemą - su slidėmis ir rogutėmis. Gyvenamųjų namų apsuptyje atsidūrę II ir VIII fortai tapo viešojo gyvenimo erdvėmis: pasivaikščiojimų vieta ir žaidimų aikštelėmis. Kauno tvirtovės fortuose įsikurdavo žiemoti šikšnosparniai. 2002 m. Kauno tvirtovės fortai (tarp jų ir miesto pakraštyje, netoli Noreikiškių kaimo, esantis I fortas) buvo įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 2005 m. kultūros ministro įsakymu šis karinis statinys buvo priskirtas prie viešojo pažinimo ir naudojimo objektų. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas įpareigoja sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms šį„nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis“. Prieš kurį laiką Valstybės turto fondas davė leidimą forte žaisti dažasvydį. Forto sienos iškart nusidažė ryškiaspalviais dažais, o teritorijoje atsirado dažasvydžiui reikalingos statinės, smėlis ir t.t.

Fortais pradėjo vis labiau domėtis kelionių organizatoriai. 2000 m. gidai ekspertai aukščiausiu balu įvertino ekskursiją po Kauno tvirtovę - prasidėjusi nuo I forto, ji vesdavo iki II ir V, o baigdavosi prie Kauno tvirtovės administracinių pastatų Gedimino gatvėje ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Netrukus šis maršrutas buvo pavadintas „Kauno tvirtovės istorija“ ir įtrauktas į Turizmo departamento administruojamą gidų, kelionių vadovų ir maršrutų registrą. Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų ir karo istorikų vedamas ekskursijas papildė gidų profesionalų, turinčių pažymėjimus, vedamos ekskursijos, kurios dažniausiai užsukdavo ir į I fortą.

Pramintais takais vedami turistai jautėsi saugūs, o fortą pažįstantys gidai stengėsi nepriartėti prie dviejų neuždengtų šulinių, iš kurių vienas buvo atitvertas niekada neišdžiūvančia ir sunkiai peržengiama bala. Pavojingesnės vietos buvo ten, kur forto žemių pylimai baigdavosi statmenai žemyn krintančiais kazematų fasadais, bet ekskursijos po jas nevaikščiodavo. Žinoma, gidai vis tiek įspėdavo turistus, kokių pavojų esama fortuose, ir griežtai reikalaudavo neatsiskirti nuo grupės. Pirmąkart grupes lydintys gidai prieš tai apie viską būtinai išklausinėdavo patyrusius kolegas. Maršrutas buvo sudaromas taip, kad ekskursantams nekiltų grėsmė paslysti, išsitepti ar prisemti batus. Apleistuose fortuose apsilankė tūkstančiai ekskursijų ir dešimtys tūkstančių žmonių: moksleivių, suaugusiųjų ir svečių iš užsienio.

Kiekvienas apsilankymas fortuose kėlė vis didesnį visuomenės pasitikėjimą, veikė tarsi patraukli vilionė ten vykti ir kitiems. Kelionių organizatorių kvietimai pasivaikščioti su prožektoriais, pamatyti žiemojančius šikšnosparnius skambėjo kur kas patraukliau negu paprasta ekskursija po Kauno senamiestį ar Pažaislio vienuolyno ansamblį. Susidomėjimas fortais nuolat augo, pelningų ekskursijų sąrašas ilgėjo. Karo paveldas traukė tiek komercinės, tiek nekomercinės veiklos organizatorius. Švenčiant pasaulinę turizmo dieną, kauniečiams buvo siūlomos nemokamos ekskursijos po Kauno fortus. I forte įvyko šiuolaikinio meno akcija, per kurią fortų - buvusių kareivinių - skliautai buvo papuošti raudonomis rožėmis. Didžiulio susidomėjimo sulaukė Kauno fotomenininko Gintaro Česonio fotografijų albumas„Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“. Vaikų kūrybinių gebėjimų ugdymo centras organizavo paskaitą ir pasivaikščiojimą po I fortą. Buvo akivaizdu, kad fortai tapo viešąja visuomenine erdve. Visi kauniečiai žinojo, kad Kauno tvirtovė yra atvira.

Kauno miesto savivaldybė, įsitraukusi į tarptautinį projektą „Baltic Fort Route“, pastatė informacinius stendus su fortų planais ir aprašymais keliomis kalbomis. Šie stendai aiškiai apibrėžė fortus ne tik kaip kultūros paveldo objektus, bet ir kaip lankytinas vietas. Apleisti Kauno tvirtovės fortai atsidūrė ir savivaldybės tinklalapyje paskelbtų lankytinų vietų sąraše. Anksčiau pro šalį automobiliais važiuodavę žmones net neįtardavo, kad visai čia pat, po žemių pylimais, yra fortų statiniai. Masyvūs informaciniai stendai neliko nepastebėti ir smalsumas augo lygia greta su pasitikėjimu.

Daugelis Kauno tvirtovės tyrinėtojų ir entuziastų nuoširdžiai tikėjo, kad fortų atvirumas visuomenei padės patraukti daugiau valdžios institucijų dėmesio ir tai neleis jiems sugriūti. Buvo laukiama renovacijų ir platesnio pritaikymo visuomenės reikmėms. Tikėtasi ženklių pokyčių. Tačiau laikas bėgo, lankytojų daugėjo, o tvirtovė vis nesikeitė. Pavasarį tirpstantis sniegas nugriovė I forto mūrinę sienelę prie įėjimo į centrinę poterną. Tapo akivaizdu, kad pastaraisiais dešimtmečiais fortų statiniams padaryta tokia didžiulė žala, kokios anksčiau net kariuomenės naudojama tvirtovė nebuvo patyrusi.

Apgailėtina šio paveldo objekto būklė paskatino fortų gynėjus vienytis - buvo įkurta neformali visuomeninė grupė, ėmusi organizuoti talkas ir pradėjusi kasinėjimus. Išvežti šiukšles iš fortų atrodė graži iniciatyva. Talkinti ėmėsi ne tik mėgėjai, buvo čia ir istorikų, ir architektų. Nebuvo tik kam imtis atsakomybės už saugumą. Visiems atrodė, kad pavojingas karo laikų paveldas - sprogmenys - guli po storu žemės sluoksniu. Tačiau mėgėjiškas darbas su kastuvais vis tiek buvo per daug avantiūristinis. Nelegalūs kasinėjimai vyko, sprogimų nebuvo ir imta manyti, kad net Pirmojo pasaulinio karo metais labiausiai apšaudytuose I, II ir III fortuose nelikę jokių sprogmenų. Talkininkai drąsiai rinko per dešimtmečius susikaupusias šiukšles, pjovė aukštą žolę, vaikščiojo grioviais. Šių talkų kontekste turistinė ekskursija fortų takais priminė pasivaikščiojimą po Laisvės alėją ar Santakos parką.

Šalia jau seniau veikusio Vytauto Didžiojo universiteto Karo istorijos centro ir Lietuvos karo istorijos draugijos, Kaune atsirado ir daugiau organizacijų, kurios ryžosi spręsti tvirtovės problemas. Buvo įkurta Kauno tvirtovės asociacija ir Karo paveldo centras. Daugiau dėmesio Kauno tvirtovės paveldui ėmė skirti ir IX forto muziejus. Pasirodė pirmieji leidiniai - ilgamečio tvirtovės tyrinėtojo Arvydo Pociūno knyga „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais“, Vladimiro Orlovo „Kauno tvirtovės istorija“ ir dviejų autorių parengtas Kauno tvirtovės atlasas, puikiai talkinantis mėgėjiškiems pasivaikščiojimams po fortus. Į šių knygų pristatymus susirinkdavo ypač daug žmonių.

Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per ten eina kiekvienas forto lankytojas. Nepaisant geranoriško rūpesčio ir tvirtovės labui atliktų darbų, tenka pripažinti, kad fortų viešumas tapo ir skaudžia rykšte. Visuomenė pati atvėrė kelius į apleistus fortus, tačiau neįvertino su tuo susijusių pavojų - „neaiškių“ lankytojų, kurie čia ėmėsi neleistinos veiklos, ir neatsakingo jų elgesio.

Kai kalbame apie Lietuvos kultūros paveldo objektus ir lėšas jiems restauruoti, galvojame tik apie išliekamąją jų vertę ir turizmo naudą, bet pamirštame, kad būtina rūpintis ir žmonių, norinčių pažinti savo kraštą, saugumu. Šiurpi Kauno tvirtovės pamoka šaukte šaukiasi kuo skubiau priimti sprendimus, užtikrinsiančius, kad lankytis Lietuvos kultūros paveldo objektuose yra saugu. Ekspertai turi suskirstyti kultūros paveldo vietas į saugias ir pavojingas, į rekomenduojamas turistams ir nerekomenduojamas. Reikia įvertinti, kurios iš jų tinkamos ekskursijoms, o kurios - ne. Prie pavojingų vietų turi stovėti apie tai įspėjantys ženklai.

Kas atsitiks su Kauno fortais, jei uždrausime žmonėms juose lankytis? Neprižiūrimi fortai taps dar pavojingesni. Po juos pradės landžioti asocialūs asmenys, ieškantys patogios vietos apsigyventi ar pasislėpti. Kultūros paveldas turėtų būti atviras visuomenei ir jos iniciatyvoms, tačiau pirmiausia reikia užtikrinti jo saugumą. Kauno tvirtovės objektai turi potencialą tapti kultūros, švietimo ir laisvalaikio židiniais, tačiau šiandien jie, deja, nėra tam tinkami, o tikslas šiuo atveju negali pateisinti priemonių.

Kauno fortai - istorija ir dabartis

XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje

http://www.karopaveldas.lt/

http://tvirtove.kaunas.lt/ 

Dėl nepalankių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus politinių aplinkybių moderniųjų laikų fortifikacija Lietuvoje nėra populiari ir dažniausiai pažįstama siauram  fortifikacijos tyrinėtojų ratui. Vis didėjantis susidomėjimas šia tema ir informacijos stoka skatina rengti projektus, kurie bent iš dalies užpildytų šią spragą.

2009 m. Karo paveldo centras kartu su Kultūros paveldo departamentu parengė projektą „XX amžiaus gynybinio paveldo paminklai Lietuvoje“, skirtą aktyvesnei moderniųjų laikų fortifikacijos mokslinių tyrimų ir mokslo populiarinimo informacijos sklaidai.

Pagrindinė svetainės idėja – lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis pristatyti XX amžiaus gynybinį paveldą interaktyvioje aplinkoje, pateikti jo istoriją ir vertingąsias savybes. Svetainėje pristatomi naujausi moksliniai tyrimai ir mokslo populiarinimo straipsniai, jų santraukos ir apžvalgos, kur nagrinėjami visos Lietuvos teritorijoje esantys gynybiniai objektai. Čia taip pat bus pristatomos įvairios naujienos, konferencijos, vykdomi projektai, studentų darbai ir kita su tuo susijusi informacija.

Svetainėje pateikiama ne tik bendrojo pobūdžio informacija apie gynybinius objektus, bet ir visa informacija ir rekomendacijos dėl jų lankymo bei kontaktai su vietos institucijomis, atsakingomis už pritaikytų lankymui objektų apžiūrą.

Daugeliu atveju aptariamo laikotarpio gynybiniai objektai stūkso Lietuvos miškuose nenaudojami, apleisti, dažniausiai nesaugūs lankytojams. Neretai būtent jie yra vieninteliai išlikę Pirmo ir Antro pasaulinių karų, Partizaninių kovų ir sovietmečio laikotarpio liudytojai, galintys papildyti bendrosios istorijos spragas. Šioje svetainėje jie yra grupuojami pagal istorinius laikotarpius, valstybes, kurios šiuos įtvirtinimus statė mūsų krašte ir vietoves, kuriose jie stūkso iki šiandien. Taip tikimasi datuoti ir įvardinti paskirus gynybinius įtvirtinimus, bunkerius ir slėptuves, sudominti jomis įvairių regionų, apskričių atstovus, kad laikui bėgant šis unikalus paveldas nebūtų sunaikintas, o atvirkščiai, būtų pripažintas saugotinu, pritaikytas pažinimui ir turizmui, kaip tai daroma daugelyje kitų valstybių.

Šiuo projektu tikimasi ne tik supažindinti su gynybiniais objektais, bet ir pateikti rekomendacijas dėl jų lankymo bei, suderinus su muziejais, informacijos centrais ir kitomis institucijomis, atsakingomis už tam tikrose Lietuvos vietovėse esančius gynybinio paveldo objektus, skelbti kontaktinius duomenis, kad visi besidomintys šia tema galėtų aplankyti ir daugiau sužinoti apie norimą paveldą. Toks plataus masto bendradarbiavimas paskatins užmirštais objektais domėtis ne tik fortifikacijos specialistus, bet ir žmones, kurie daugelį metų gyvena šalia militaristinio paveldo ir sunkiai gali įvertinti jo reikšmę.

Svetainės kūrėjai tikisi aktyvaus istorikų ir visų besidominčiųjų įtvirtinimais dalyvavimo kuriant šią informacinę fortifikacijos žinių bazę.

http://www.karopaveldas.lt/video/ 

Kauno fortai - I-asis

I Kauno fortas

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°53′01″N 23°51′47″E (ž.)

I Kauno fortas
Betoninis anstatas – vienas iš forto modernizavimo akcentų
Informacija
Vieta	Kaunas, Lietuva
Statusas	pastatytas
Statybų pradžia	1888 m.
Statybų pabaiga	1889 m
Paskirtis	fortas
Plotas	75800

I Kauno fortas – Kauno tvirtovės dalis Kauno miesto vakariniame pakraštyje, Kazliškiuose. Pastatytas 1888–1889 m., rekonstruotas 1893 m. ir 1908 m. Kultūros vertybių registre – nuo 2002 m., unikalus kodas – 26350.^[1] Šalia – kelias  1903  Akademija–I Kauno fortas , netoliese yra išlikusi Noreikiškių dvaro sodyba.

Turinys 1 Aprašymas 2 Būklė 3 Forto statiniai 4 Šaltiniai 5 Nuorodos

Aprašymas

Fortas yra simetrinės plano struktūros, penkiakampio plano. Susideda iš kazematinės dalies, centrinės ir šoninių poternų, turi kampinius ir užnugario kaponierius, nebaigtą statyti kontreskarpinę sieną, nepakitusį glasį, yra apjuostas gynybiniu grioviu.
Šio forto paskirtis buvo dengti nuo vokiečių Kauno tvirtovę iš vakarų pusės. Tačiau per I pasaulinį karą jis menkai atliko savo funkciją, buvo greitai užimtas. Sovietiniais laikais jis buvo naudojamas ūkiniams reikalams. Mokslininkai tiria čia įsiveisusių šikšnosparnių gyvenimą.^[2]

Būklė

Tai vienas iš mažiausiai urbanizuotų Kauno fortų, nors karo metu labai nukentėjo, tačiau palyginti neblogai išlaikė savitą reljefą. Gerai matomas plačioje lygaus reljefo aplinkinėje teritorijoje, nuo Via Baltica automagistralės. Forto teritorijoje želdinių beveik nėra, todėl kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip neaukšta žole apaugusi kalva. Greta – Marvelės upelio slėnis, Kamšos botaninio-zoologinio draustinio riba. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti vėdinimo kanalai – svarbūs kraštovaizdžio akcentai.

Forto statiniai

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Šaltiniai

1. ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=26350 I fortas Kultūros vertybių registre
2. ↑ http://ringaudai.eu/Ringaudai/Lankytinos-vietos/Kauno-tvirtoves-I-fortas I forto paskirtis

Nuorodos

Vikiteka: I Kauno fortas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• I fortas kaunotvirtove.lt forume
• I forto nuotraukos efoto.lt svetainėje
• Fortai: traukos priežastys ir neįvertinti pavojai

Kauno fortai - II-asis

II Kauno fortas

http://lt.wikipedia.org/wiki/II_Kauno_fortas

Koordinatės:54°51′44″N 23°52′34″E (ž.)

II Kauno fortas

II fortas, 2005 m.
Informacija
Vieta	Kaunas, Lietuva
Statusas	pastatytas
Statybų pabaiga	1888 m.
Paskirtis	fortas
Plotas	121900

II fortas, 1915 m.

II Kauno fortas – Kauno tvirtovės dalis Julijanavoje (patenkama iš Pilviškių g.). Pastatytas 1887–1888 m., rekonstruotas 1893–1898 m. ir 1908 m. Kultūros vertybių registre – nuo 2002 m., unikalus kodas – 26351.^[1]

Turinys 1 Aprašymas 2 Istorija 3 Šaltiniai 4 Nuorodos

Aprašymas

Fortas griežtos simetrinės struktūros, orientuotas į pietvakarius. Intensyviai urbanizuotas, nuo gamtinio karkaso atskirtas tankiai apstatytais gyvenviečių sodybinio tipo pastatais. Neblogai išlikęs forto perimetras, pavienių topolių eilės, gerai matosi forto simetriška penkiakampės formos konfigūracija, turėjusi labai didelę įtaką gyvenamųjų rajonų planinės struktūros susidarymui. Matomi modernizavimo pėdsakai (betoniniai bokšteliai). Susideda iš kazematinės dalies, centrinės ir šoninių poternų, turi kampinius ir užnugario kaponierius, kontreskarpinę sieną, glasį, apjuostas gynybiniu grioviu.
Reljefas nėra išraiškingas, iš dalies pažeistas, ant forto pylimų želdinių beveik nėra. Urbanizuotoje aplinkoje II forto teritorija turi miesto parko ar sodo funkciją.

Istorija

Per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip ir I bei III fortai, Antrasis fortas buvo intensyviai apšaudomas. Antrojo forto prieigos ir visa teritorija iki šių dienų gali būti užteršta artilerijos šaudmenimis, likusiais po tvirtovės šturmo.^[2]

• 

  Informacinis stendas
  
• 

  Forto statinys
  

Šaltiniai

1. ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=26351 II fortas Kultūros vertybių registre
2. ↑ http://www.lrytas.lt/-13375108401337406953-p3-atvira-kauno-forto-anga-paaugliui-tapo-sp%C4%85stais.htm Pavojai II forte

Nuorodos

• I fortas kaunotvirtove.lt forume
• http://www.efoto.lt/node/10326